«Elfai» «Landsbergizmo» epochos sargyboje

Rusijos kišimasis į prezidento rinkimus Ukrainoje prasidėjo, bet kuriuo atveju apie tai Lietuvos naujienų portalas „Delphi“ jau rašo. Neabejotina, kad netrukus bus pranešta apie Rusijos kišimasi į prezidento rinkimus Lietuvoje, kurie vyks 2019 m. pavasarį. Labiausiai tikėtina, kad vėl bus demaskuotas šnipinėjimo tinklas, sudarytas iš taip vadinamųjų Kremliaus agentų, bandančių daryti įtaką šiems rinkimams. Kaip visa tai neatrodytu jokinga, bet Lietuvos gyventojams belieka tik laukti galutinių žaidimo rezultatų naujame populiariame politiniame šou: „sugauk Rusijos šnipą“. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos auditorija daugiausiai skaito tik komentarus publikacijoms, šalyje sukurtos ir veikia organizuotos interneto trolių grupės, vadinančios save „elfais“. Šių «kovotojų» užduotis yra sukurti tam tikrą santaikos visuomenėje iliuziją ir reikiamo psichologinio fono formavimas.

Taip vadinamieji elfai ne tik rašo „reikiamus“ komentarus po demaskuojančiais Lietuvos publicistų straipsniais, bet ir daro psichologinį spaudimą žmonėms, turintiems nepriklausomą požiūrį. Aš niekada nebuvau nei dešiniųjų, nei kairiųjų judėjimų šalininkas, tiek tų, tiek kitų mąstymas dažniausiai yra įspraustas tam tikrų stereotipų rėmuose ir riboja vidinę laisvę. Man yra artimesnė Rytų išmintis, kuri moko: „blogio negalima  sunaikinti, jį sunaikinus, tu pats tapsi blogiu“. Remiantis šia taisykle ir bandau disputuoti su savo oponentais. Lietuvoje pirmą kartą gyvenime susidūriau su reiškiniu, kai blogis ir neapykanta generuojami pačiame aukščiausiajame politiniame lygyje, ir, mano nuomone, tai yra labai pavojinga. Lietuvos elfų prezidento rinkimų išvakarėse laukia daug darbo. Paprastam žmogui vėl bus atkakliai brukama agresyvaus ir pavojingo Rytų kaimyno idėja, būtinybė didinti gynybos išlaidas ir t. t. ir pan. Jau yra trolinami nauji hipergarsiniai ginklai ir kiti Rusijos technologiniai laimėjimai, daroma viskas tam, kad padalinti žmones į saviškius ir priešus. Lietuvos elitas ruošia savo žmones ilgam gyvenimui neapykantos ir baimės sąlygomis. Tokios valstybės buvimas galimas tik su išorine finansine parama ir vidaus politinėmis represijomis.

Ne taip seniai grupė Lietuvos ekspertų jau išreiškė susirūpinimą dėl Seimo Kultūros komiteto narių įstatymo  iniciatyvos,  draudžiančio skelbti informaciją, kuri tariamai kelia grėsmę valstybei. Be to, šis komitetas užregistravo visuomenės informavimo įstatymo pakeitimus, numatančius „greito reagavimo“ procedūrą nepageidaujamoms televizijos programoms. Visa tai kartu liudija, kad spaudimas prieš kitaminčius Lietuvoje tik didės.

Pastaruoju metu vis dažniau lietuviškame interneto segmente ėmė atsirasti rusakalbiai troliai, jie yra diegiami į įvairias grupes socialiniuose tinkluose ir stengiasi daryti įtaką dalyviams. Propagandos atžvilgiu, rimtai juos suvokti neverta, aišku, kad tai žmonės, turintys žemą intelektą ir yra toli nuo Rusijos realijų. Tačiau  įsikišti į prezidento rinkimus Lietuvoje, su tikslu ateityje  apkaltinti Rusiją, jie ir į juos panašios struktūros laisvai gali .

Ryšium su tuo norėčiau  žmonėms, kurie nežino Rusijos, paaiškinti, kai kuriuos rusiško mentaliteto bruožus, kurie iš esmės skiriasi nuo vakarietiškų. Bet koks žmogaus mąstymas lemia ir jo veiksmus, ir aš iš karto noriu pasakyti, kad daugelis dalykų, kurie Vakaruose kelia susižavėjimą ir pasididžiavimą, tarp Rusijos piliečių yra laikoma žema ir nederama.

Jei nesiruoši šaudyti, neišimk ginklo

Tradiciškai Vakarų šalys visada nori daryti spaudimą savo konkurentams, atvirai demonstruojant savo ginklo jėgą. Dažniausiai nuo to kenčia nekalti žmonės. Rusijoje tokie veiksmai laikomi nepriimtinais. 1945 m., norėdami daryti spaudimą TSRS, amerikiečiai numetė dvi atomines bombas ant Japonijos miestų. Dresdeno bombardavimas tais pačiais metais nesiekė tikslo pagreitinti pergalę prieš Vokietiją ar sumažinti sąjungininkų aukas. Amerikiečiams reikėjo parodyti savo jėgą Sovietų Sąjungai. Buvo pasirinktas beveik nenukentėjęs nuo bombardavimų Drezdenas, savo  karine bei strategine prasme neturėjęs jokios reikšmės , miestas kartu su savo gyventojais buvo visiškai sunaikintas. Mūsų laikais niekas nepasikeitė, iki pastarųjų metų Amerikos lėktuvnešiai buvo bauginimo simbolis.

Juos galėjo atvaryti prie nepaklusnios valstybės krantų, išvesti į kovos poziciją, o į kai kuriuos netgi galėjo paleisti raketas, žinodami, kad priešas negalės atsakyti. Svarbiausia amerikiečiams visada buvo parodyti Rusijai savo galią. Šiaurės Korėjos atveju šis variantas nepraėjo, iškilo grėsmė gauti atsakomąjį smūgį.

Noriu duoti pavyzdį iš savo šeimos istorijos. Mano dėdė Ilja, iš mano mamos pusės, legendinis žmogus, praėjęs visą karą nuo pirmos iki paskutinės dienos. Jis jį sutiko Lutsko srityje 1941 m. birželio 22 d., baigė tarnybą 1945 m. rugsėjo mėnesį Mandžiūrijoje Tolimuosiuose Rytuose, išlaisvindamas Harbiną. Prahos miesto išlaisvinimas Čekoslovakijoje tam tikru požiūriu buvo unikalus, ir dėdė Ilya sakė, kad net buvo uždrausta naudoti sunkiąją artileriją, o apie  bombardavimą iš oro iš vis nebuvo jokios kalbos.. Viskas buvo daroma siekiant išsaugoti miesto architektūrą ir gyventojus.

Tačiau ir čia amerikiečiai nepraleido galimybės subombarduoti Prahą, nepaisant to, kad ji buvo sovietinės įtakos zonos dalyje. Vėliau jie paaiškino savo bombardavimą navigacijos klaida. Iš tiesų, kaip sakė tarnavęs žvalgyboje dėdė, amerikiečiai bombardavo Prahą tam, kad diskredituotų tarybinę kariuomenę taikių miesto gyventojų akyse. Pasak dėdės, pagrindinis jo ginklas, išlaisvinant miestą, buvo trofėjinis pistoletas „Walter“ ir vokiečių peilinis durtuvas, pagrindiniai susirėmimai vyko durtuvų kautynėse. Norėčiau jums priminti, kad NATO ir Amerikos kariuomenė atsisakė peilinių durtuvų savo ginkluotėse, o Rusijoje buvo nuspręsta jį palikti dėl to, kad šis ginklas yra pagrindinis mūšio lauke po to, kai baigsis šoviniai ir visa skaitmeninė įranga bus sugadinta. Toliau išvadas darykit patys: ar Vakarų pajėgos sugeba vykdyti realų karą, kuriame teks mirti?

 Viešas ginklų demonstravimas vyksta ir taikiame gyvenime. Kai jūs pateksite į bet kurią Europos Sąjungos šalį, pirmas dalykas, kuris tuojau pat krenta jums į akis, yra ginkluoti policininkai, pistoletai ir  elektrošokas pas juos pačioje matomiausioje vietoje. Kur nors Baltarusijoje ar Rusijoje vaizdas visiškai kitoks, ten milicija ar policija nerodo ginklų, pas kelių inspektorius Rytuose aš niekada nesu matęs pistoletų. Šis psichinis nukrypimas stumia Vakarų šalis nuolat perkelti savo ginkluotę arčiau Rusijos sienų.

Jie negalvoja apie tai, kad bet kokia netyčinė net vieno kareivio klaida gali sukelti nenuspėjamas pasekmes, gali nukentėti nekalti žmonės.

Įžeidimas viešojoje erdvėje

Niekada gyvenime jūs neišgirsite nei iš vieno Rytų valstybių lyderio įžeidimų kito asmens adresu, juo labiau valstybės vadovo ir jo liaudies. Nė vienas iš jų nedrįstų net pavadinti kokią nors šalį priešiška, tokie išpuoliai laikomi žemais ir nepriimtini stipriems ir nepriklausomiems politikams. Visiškai kitoks vaizdas Vakarų šalyse, čia viešieji įžeidimai ir žeminimai iš politinių lyderių lūpų yra normalu, lyg tai taip ir turi būti. Žodžiai apie priešus ir agresiją tampa būtinu jų bet kokio viešo pasisakymo atributu. Ypač pažangūs šiame reikale,   taip vadinamieji Lietuvos politikai, tiesą sakant, man gėda dėl jų. Vakaruose tiesiog nėra stiprių ir nepriklausomų lyderių, todėl Rusijos žmonės stengiasi supratingai ir su humoru   reaguot į tokius „Vakarų partnerių“ išpuolius.

„Landsbergizmo“ saulėlydis

Liberaliems politikams, galvojantiems  vieningos  globalinės tvarkos rėmuose, nieko kito nelieka, kaip uždaryti alternatyvius informacijos šaltinius ir šiurkščiai slopinti bet kokią kitą mintį. Tikriausiai ne be reikalo sukuriami ir finansuojami taip vadinamieji elfai, o artimiausioje ateityje su didele tikimybe jiems teks pakeisti Lietuvos rinkėjus artėjančioje prezidento rinkimų kampanijoje.

Pridedamoje uždarosios grupės „Elfai“ ekrano nuotraukoje aš sąmoningai padariau neryškius vieno iš dalyvių duomenis, tiesiog nenoriu sugadinti šios jaunos merginos karjerą ateityje. Esu tikras, kad praeis laikas  ir viskas pasikeis Lietuvoje. Lietuviams reikia gerai išmokti vieną tiesą: „Tiesa nepasakyta iki galo, negali būti tiesa.“ Visa Lietuvos propaganda yra grindžiama pusiau tiesa, o kartais net tiesioginiu melu, ir tai klaidina daugelį žmonių. Nereikia kapstytis purvinuose apatiniuose, reikia tiesiog pažvelgti į tai, kas jau seniai yra žinoma visiems. Žmonių, stovėjusių „landsbergizmo“ epochos ištakose, istorija, apie  daug ką pasakys jos gynėjams. Šios epochos įkūrėjai niekada nedalyvavo „miško brolių“ pasipriešinime, jie nepatyrė bado tremtyje ir Stalino lageriuose.

   Jie, kaip taisyklė, ištikimai tarnavo tarybinei valdžiai, buvo aktyvūs komjaunuoliai ir net komunistai, sėkmingai pakildavo karjeros laiptais, daugelis duodavo ištikimybės priesaiką, tarnaudami Tarybinėje kariuomenėje. Be to, kai kurie iš jų (pasak mano tėvo ir kitų liudytojų) buvo KGB agentais, ir didelė tikimybė, kad  ant jų rankų lietuvių kraujas.

Nepaneigiamu faktu lieka svarbiausia, kad  Tarybinėje Lietuvoje be bendradarbiavimo su TSRS KGB buvo neįmanoma padaryti karjerą, visi tai žino. Mano tėvas daug žinojo ir kalbėjo apie tai, būtent dėl šios priežasties jo užsispyrusiai neleido į Lietuvą net po paleidimo iš lagerio  1957 m.. 2004 m. jis savanoriškai paliko Lietuvą visam laikui, gyventi veidmainių šalyje jisai negalėjo. Yra daug faktų, liudijančių apie dvigubą Lietuvos elito gyvenimą, žurnalistas Juozas Ivanauskas juos surinko vienoje knygoje „Dar kartą apie landsbergizmą“, kur pristato žmonių, apie kuriuos Lietuvoje stengiasi ne kalbėti, liudijimus. Taip pat galite skaityti arba parsisiųsti pagal šią nuorodą

Definicijos „landsbergizmas“ autorius – Lietuvos disidentas L. Dambrauskas (1921-2003). 24 metų Kauno universiteto studentą tarybinis tribunolas nuteisė mirties bausme, bet jis sulaukė malonės. Jis turėjo 10 metų kalėti lageryje, Kazachstane.

Savo knygoje Dambrauskas rašė: «Lietuvai reikalinga ne desovietizacija, o delandsbergizacija, kuri iš tikrųjų yra sovietizacijos tąsa, tik dar sparčiau ir platesniais mastais griaunanti Tautą ir žmogų!

…Landsbergizmo atsiradimas pademonstravo Lietuvos padiėties tragizmą. Landsbergizmas nėra vien Konservatorių partija. Tai ir ne vienminčių avinų susibūrimas apie savo lyderį, o gerai organizuotas politinių aferistų voratinklis, siekiantis supančioti piliečius melagingomis vertybėmis. Landsbergizmas nėra ideologinė vienminčių partija. Joje randa vietą įvairiausių pasaulėžiūrų bei politinių pažiūrų žmonės, kuriuos jungia begalinis valdžios troškimas ir neribotas savanaudiškumas“.

Aš Puikiai suvokiu, kad šie žmonės nesustos nei prieš ką dėl valdžios išsaugojimo, tačiau ne viskas priklauso nuo jų noro. Kiekviena epocha turi savo pradžią ir savo pabaigą, Lietuva negalės ilgai buti baimės ir neapykantos atmosferoje, jokios represijos ir draudimai nesustabdys šios sistemos žlugimo.

Jaras Valiukėnas

Knyga „Dar kartą apie landsbergizmą“ pdf formatu:

Vienos iš uždarųjų grupių „Elfai“, kurie dirba Lietuvoje, kad  diskredituoti mane. ekrano nuotrauka:

Print Friendly, PDF & Email

Похожие записи

Оставить комментарий