Pasaulyje egzistuojantis valdymo modelis sukurtas, naudojant technologiją, žinomą kaip “žiurkių karalius”. Šios technologijos tikslas – sugriauti socialinės konstrukcijos pamatus, sukurti atmosferą, kada “kiekvienas – pats už save” ir nelieka sąvokos “draugas”.
Norint tą pasiekti, reikia sunaikinti dorovę, sulaužyti pagrindinius moralės principus, pasiekti būseną, kada draugas išduoda draugą. Šitos technologijos esmę gerai atspindi pavyzdys su žiurkėmis. Šie gyvūnai pasižymi nepaprastu gyvybingumu, kurio pagrindas – socialinė vienybė. Žiurkės labai socialūs gyvūnai: jos kartu eina į žygį, padeda viena kitai, jei yra galimybė – pasiima su savimi sužeistuosius. Žiurkės jaučiasi ir elgiasi kaip vienas organizmas. Jos greitai keičiasi informacija ir perspėja viena kitą apie pavojų, dalinasi gynybos patirtimi. Tokiame elgesyje nėra individualios naudos. Gynybinis mechanizmas – tai įgimta savybė.
Vienas iš pagrindinių kovos su žiukėmis būdų – sugriauti jų gynybinį mechanizmą. Visko iš karto sugriauti negalima. Reikia griauti dalimis, po truputį. Pirmiausia reikia priversti pirmą žingsnį, kuris yra tabu. Daroma tokiu būdu. Imama didelė stipri žiurkė, ilgai marinama badu, o paskui pas ją į narvą įmetama kątik užmušta žiurkė. Po kelių minučių apmąstymų ji suėda savo mirusį gentainį. Logika tokia: “čia ne gentainis, čia maistas. Jam jau vistiek, o man reikia gyventi”. Antrą kartą nedorovingumo kartelę pakeliama aukščiau – į narvą įmetamas leisgyvis gyvūnas. Naujas maistas nors beveik miręs, bet visgi gyvas. Ir vėl racionali logika pateikia sprendimą: “jis vistiek mirs, o man reikia gyventi”. Žiurkė suėda į save panašų, bet gyvą. Trečią kartą į narvą įmetamas visiškai gyvas ir sveikas, bet silpnesnis žiurkiukas. Ir vėl įsijungia racionalios logikos mechanizmas: ėsti vistiek nėra ką, kas iš to, jei mes abi žūsime? Tegul išlieka stipriausias”.
Kiekvieną kartą sprendimui priimti žiurkei prireikia vis mažiau laiko. Negailestingumo lygis vis auga. Po kurio laiko žiurkė visiškai negalvoja. Į savo gentainius pradeda žiūrėti kaip į maistą. Įmetus į narvą kitą žiurkę – ji tuoj puola ją ir suėda. Nuo to momento, kai ji negalvoja, ėsti ar neėsti – žiurkės dorovė jau yra sulaužyta. Tada žiurkė įleidžiama į bendruomenę, iš kurios ji buvo paimta. Tai – jau ne ta žiurkė, kuri buvo anksčiau. Tai – padaras be dorovės ženklų. Savo elgesį ji grindžia tik egoizmo logika, o aplinkiniai šito nežino. Jie priima ją kaip savą ir pasitiki. Labai greitai būtybė, kuri iš išorės labai panaši į aplinkinius, sumoja: kam ieškoti maisto, kai aplink jo pilna šviežio ir šilto? Ji pradeda rinktis nieko nenutuokiančias aukas ir ėsti jas. Labai greit ji supranta, kad pats patikimiausias variantas – ne atvirai pulti ir suėsti, o daryti tai paslapčia nuo bendruomenės. Ji nuvilioja savo aukas į nuošalesnę vietą ir ten ją suėda. Kai žiurkių bendruomenėje nelieka abejonių, jog jų bendruomenėje apsigyvena vilkas ėriuko kailyje – jos palieka tą vietą. Iš 100 atvejų taip kartojasi 100 kartų. Žiurkės tarsi bijo apsikrėsti kažkokiais nematomais jas naikinančiais fliuidais. Jos bijo tapti tokiomis pat. Jos instiktyviai jaučia, kad jei bendruomenėje įsitvirtins tokios nuostatos, jos taps bendruomene “be stabdžių”: išdavikų, vartotojų bendruomene. Nedorovingumo atmosfera sugriaus socialinės gynybos mechanizmą ir visi žus.
Kyla klausimas, kodėl žiurkės išeina? Kodėl negali sunaikinti “karaliaus”? Tokiame elgesyje yra gili prasmė. Kolektyvinis protas, kuriam galima prilyginti instinktą, įvertina, kad naikinime dalyvaus patys stipriausi bendruomenės asmenys, elitas. Ir kas žino, kas su jais atsitiks, kai jie suleis dantis į gyvą gentainio kūną? Ar jie patys neužsikrės tuo nuopuoliu? Netgi žiurkės nenori gyventi pilietinėje visuomenėje, nuolat kariaujant viena prieš kitą, skaldant bendrumą į daugumą. Žiurkės protingesnės už žmones. Teisingai nuogąstaudamos, kad racionalia egoizmo logika gali užkrėsti elitą, jos iškeliauja į kitą vietą. Jei pafantazuotume ir įsivaizduotume, kad žiurkės neiškeliautų, galima nuspėti, kad elitas iš tiesų užsikrėstų. Ir sugalvotų, kaip tą padaryti palaipsniui, nepastebimai ir logiškai. Vietoje vieno žiurkių karaliaus, atsirastų ištisa mutantų kasta. Neturėdami jokių principų, jie greitai nugalėtų įprastinį elitą. Ir sugalvotų, kaip naujai tvarkai suteikti teisingumo, įstatymiškumo statusą. Jei visai atleisti vaizduotės vadžias – logika mus veda prie demokratinės visuomenės susiformavimo. Naujos bendruomenės nariai išsirinktų tuos, kurie maitintųsi ta pačia bendruomene. Nuo tokios transformacijos žiurkes gelbsti žmogiškosios laisvės nebuvimas, tokio galingo, žmogiškojo intelekto neturėjimas. Jos vadovaujasi instinktu. Šis instinktas nustato, kad pagrindinė bendruomenės vertybė yra ne maistas, o dorovė. Tai – pamatas, ant kurio pastatoma bet kokia socialinė konstrukcija.
Saugodamos savo socialinę dorovę, žiurkės išsaugoja save, kaip rūšį. Žmonių bendruomenė tokio instinkto neturi, bet ji taip pat sukurta ant doros pamato. Jei šį pamatą pašalintume – visa konstrukcija virsta šiukšlių krūva, kuri pradeda save skaldyti į mažas daleles. Skaldymasis reiškia panaikinti moralines vertybes. Visuomenė pavirsta į nieko tarpusavyje nesusietais individais. Žmonės pavirsta dulkėmis – statybine medžiaga Naujajai Pasaulio Tvarkai. Žmonių visuomenės griovimas vykdomas pagal “žiurkių karaliaus” technologiją. Visas smūgis sutelkiamas į dorovės sunaikinimą. Visais įmanomais būdais naikinama sąvoka “savas”. Vartotojiška visuomenė moko: “savų” gamtoje nėra. Visi yra potencialus maistas. Pats geriausias maistas yra tie, kurie šalia tavęs ir laiko tave savo artimu. Jie net neįtaria, kad iš tiesų tu esi žiurkių karalius. Jis tiki tavimi, o tu jį ėdi. Tokių žiurkų karalių dabartinėje visuomenėje atsiranda vis daugiau. Tai patys didžiausi plėšrūnai. Jie jungiasi į grupuotes ir žiūri į savo tėvynainius kaip į maistą. Supratę, kad savo laimę gali rasti kito nelaimėje, iš pradžių jie ėda savo tėvynainius atvirai. Po to suprato, kad pats racionaliausias būdas ėsti – dangstytis gražiais žodžiais ir kilniais tikslais. Iš žiniasklaidos pasipylė pompastiškų pažadų apie laisvę ir lygybę srautai. Nuo pat pradžių karaliai net nesiruošia tesėti savo pažadų. Jiems tai – tik priemonė privilioti aukas. Jie veržiasi į pagrindinius postus visuomenėje, kad prisidengdami gražiais žodžiais galėtų ėsti savus. Su kiekvienais metais jie tapdavo stipresniais, klastingesniais ir pavojingesniais. Pagrindinė jų grėsmė ta, kad išoriškai jie niekuo nesisikiria nuo sveikųjų visuomenės narių. Jie išmoko taip maskuotis, kad atrodo geriau už sąžiningus visuomenės narius. Bet jeigu neklausytume jų gražių kalbų, o žiūrėti jų darbus – galima nesunkiai pamatyti tikrąją šių padarų esmę. Visa jų proto ir valios galia sutelkta į siaurą egoistinę sritį. Jie nemoka galvoti visuomeninėmis ir valstybinėmis kategorijomis. Jie galvoja tiktai apie save ir savo vadą. Jie maitinasi savo tėvynainiais lygiai taip pat, kaip ir tas žiurkėdys. Jų prisiveisė daug. neįtikėtinai daug. Ir jų kiekis vis dar auga. Jie pasidalino į stambius ir smulkius, pasiskirstė šalį į medžioklės plotus, vietas medžioklei ir mitybai.
Smulkiosios žiurkės, egzistuojančios nusikalstamo pasaulio sektoriuje, svarstydavo: štai guli girtas, o jo kišenėje pinigai. Vistiek juos kas nors paims, tai kodėl gi ne aš? Ir tyliai paimdavo. Po to apiplėšdavo pusgirtį, pasiteisinant: vistiek jis juos pragers, o man reikalingi pinigai. Po to išmąstydavo: jeigu visi blogai gyvena, lai išgyvena stipriausieji. Toliau – nusižiūrėdavo auką ir plėšdavo. Neturint dorovės, tokiai logikai nėra kaip prieštarauti. Versle tokia logika veda prie minties, kad žmogų galima atleisti, tiesiog išmetant į gatvę. ” Jeigu neišmesiu, tai bankrutuosiu, ir galų gale jis vistiek atsidurs gatvėje, ir aą kartu su juo. Tai tada geriau jau jis ten atsiduria be manęs”. Antras etapas: ” tegul dirba, bet atlyginimo galima ir nemokėti, nes bankrutuosiu ir visi atsidursime gatvėje.” Trečias etapas: verslininkas pradeda sąmoningai gaminti kenksmingą sveikatai produkciją. “Jeigu galvosiu apie nepažįstamų žmonių likimus – bankrutuosiu. Tegul jie patys galvoja apie save”. Tokiam verslininkui visuomenės nariai reiškia ne daugiau, kaip gyva šilta mėsa, kuri pati lindo į nasrus. Žmogėdra.
Panašiai svarsto ir politikai. Pirmasis lūžis – lavono suvalgymas – tai pažadai, kuriuos ištesėti tikrai nerealu. Logika tokia: jeigu nežadėsi dangiškosios manos, tai manęs neišrinks, išrinks blogesnį, kuris žada viską, kas tik ant seilės užeina. Ir jeigu visuomenė vistiek liks apgauta, tai tik liksiu kvailio vietoje. Antrojo dorovinio lūžio analogas – pusiau gyvo bendruomenės nario suėdimas – tai prekyba vietomis savoje partijoje. Logika taip pat suprantama: juk rinkimams reikalingi pinigai. Jeigu laužysies kaip mokinukė, tai pinigus paims konkurentai. Išvada: pinigus vistiek juk kas nors paims. O jeigu tai neišvengiama, tegul paimsiu aš, o ne kas kitas.
Trečias etapas – gyvo ir sveiko tėvynainio suėdimas, įstatymų, kenkiančių visuomenei, lobizmas. Logika ta pati: jei tu atsisakysi dalyvauti tiesioginiame visuomenės apvogime, tai ją apvogs kiti, žmogėdriškas įstatymas vistiek bus prastumtas, tai koks skirtumas, kas tai padarys? Šiandieninis viešas politinis elitas yra ne kas kita, kaip paskutinio etapo žiurkių būrys. Jie neturi nieko švento, nieko asmeniško, visur – tik verslas. Tas procesas negali sustoti, jis vis tobulės, paklusdamas racionaliai logikai. Valstybės tarnautojų dorovė taip pat buvo sunaikinta, vadovaujantis racionalia logika. Iš pradžių daugelis gėdijosi kyšių, vėliau tie refleksai dingo. Dabar nieks neima kyšių, dabar gauna “otkatus”, pakišas, dovanėles ar lauknešėlius. Jie jau tapo nebe vagimis, o gerbiamais visuomenės nariais. Atsitiko pats baisiausias dalykas: nutylint ar slapta, bet tai buvo legalizuota. Žmogus pradėjo prekiauti savo garbe, visuomenė patikėjo jam savo iždą, o jis už kyšius jį išdalino plėšrūnams.
Dorovinga moteris atmes bet kokius pasiūlymus už pinigus lytiškai santykiauti. Vartotojiškos visuomenės valdininkai krito žemiau prostitučių, prekiaujančių savo kūnu. Jie bent jau prekiauja savo kūnu, o šie – svetimu. Visumoje tai pradėta vadinti “dalykiniu požiūriu į gyvenimą”. Net pradėta svarstyti, ar kartais neįteisinus kyšių sistemos, nes viešajame sektoriuje jau susiklostė rinka su savo įkainiais. Buvo siūloma įteisinti grobstymus, kyšius ir prostituciją. Praktika rodo, kad visuomenėje atsiradęs reiškinys, jeigu jam niekas nepajėgia atsispirti, galiausiai bus įteisintas. Netolimoje ateityje, jei tik niekas nesutrukdys, mes pamatysime tai, ko šiandien net negalime įsivaizduoti. Viskas bus perkama ir parduodama. Ko nebus galima parduoti – tas išnyks, pavyzdžiui, sąžinė. Kol žmonės besąlygiškai tiki žodžiais apie Laisvę, Laimę ir Lygybę, kol “dirba” elektoratu ir eina į rinkimus arba dalyvauja spalvotose revoliucijose, jie patys, to nesuvokdami, sukuria sistemą, dauginančią žiurkių karalius. Jeigu žiurkės blizga nuo riebalų, reiškia kažkas prarado gyvybę. Lietuva, valdoma žiurkių karalių, išmiršta.