Šiandien nukrypsime nuo pagrindinės mūsų temos ir paliesime vidaus problemas. Šiais metais visas pasaulis šventė 70 metų sukaktį nuo pergalės prieš fašistinę Vokietiją. Mūsų valstybė, kaip visada, iš visų išsiskyrė. Gavosi taip, kad buvo izoliuoti tie, kurie ir siūlė izoliaciją mūsų didžiajam kaimynui – t.y. Lietuva. Apskritai paėmus, jeigu į šią temą žiūrėti rimtai – tai gausis visiškas absurdas komedijos stiliumi, viskas taip akivaizdu, kad net aptarinėti neverta.
Dėka mūsų užsienio politikos ( žodį „mūsų“ man ištarti tikrai nelengva), mes rizikuojame patekti į visišką izoliaciją. Bet tai – ne baisiausia, kas gali mums nutikti artimiausiu metu. Imkime ir pažiūrėkime į save iš šalies. Taip, mūsų šalis – karo stovyje. Bet kariaujame mes ne su išorės priešais. Mes kariaujame su savo nuosavu šešėliu, su savo istorine praeitimi ir ateitimi. Šis karas nualino visą mūsų visuomenę, daugumas pavargo ir nori taikos. Visokiausios represijos ir savo tautos gąsdinimas pergalės neatneš. Galų gale tik sustiprės išcentrinės jėgos, kurios sukels chaosą ir sugriaus Lietuvą iš vidaus. Pasaulis jau turėjo daugybę pavyzdžių. Apie tai atvirai kalba ir šešėlinės CŽV ekspertas Džordžas Frydmanas. Dirbtinai sukuriama sisteminė opozicija, po to ji finansuojama, apginkluojama ir šalis paskandinama kraujyje. Afrika, Artimieji Rytai, dabar – Ukraina.
Pagrindinis pavojus slypi ne korupcijoje ir ne išorės priešuose. Pavojus – daug arčiau, negu mes įpratinti manyti. Kad padarytume pasaulį stabiliu ir saugiu, pirmiausia reikia liautis kariauti pilietinį karą, reikia liautis dalinti mūsų istoriją į „iki to“ ir „po to“, reikia liautis skirstyti savo tautą į savus ir svetimus. Būtina suprasti, kad visa mūsų istorija, įskaitant ir Didžiosios Kunigaikštystės , ir TSRS laikus – tai vieninga bendra istorija. Taip, buvo ir tie, kurie tarybinei valdžiai priešinosi, ir tie, kurie jai tarnavo. Bet ir šitie, ir anie buvo mūsų tautos žmonės, kurie mylėjo Lietuvą ir norėjo jai gero. Žuvusieji tais tragiškais laikais jau ilsisi ramybėje ir tikrai vieni su kitais susitaikė. Tą dabar reikia padaryti ir mums. Be atgailos ir atleidimo mes neturime ateities. Istorija – tai pamokos, iš kurių bėgti negalima, nes tokiu atveju jos būtinai pasikartos. Turėjome ir tragedijų, bet būta ir sėkmių, atsiminti reikia viską.
Mūsų valdžia neturi politinės išminties. Tačiau kaip sakoma, bet kokia valdžia – nuo Dievo. Kiekviena tauta turi tokią valdžią, kokios yra verta. Valdžios pakeitimas norimų rezultatų neatneš, jeigu nepasikeitė pati tauta. Mums reikia išmokti mąstyti ir daryti savarankiškas išvadas. Tik tuomet galime sulaukti sėkmingos ateities, kurioje Lietuva žydi ir klesti.
Jaras Valiukenas
2014 m