Trečiasis pasaulinis karas 5 – Meistras ir Margarita

Meistras ir Margarita

Pasaulis pats sau skolingas 199 trilijonus dolerių. Sunku įsivaizduoti blogesnę padėtį, dar niūresnes perspektyvas

Šioje laidoje paliesime temą, nuo kurios visiškai priklauso bet kurio žmogaus gyvenimas žemėje. Krizių ekonomika – taip galima pavadinti sistemą, kurioje mes gyvename. Kodėl gi viskas vyksta taip tragiškai?
Mąstančiam žmogui lengva paaiškinti, kas tai yra – šiuolaikinė finansų krizė, nes mąstantis žmogus veikiausiai bus skaitęs Bulgakovą ir Getę.

Bulgakovo romane „Meistras ir Margarita“ yra scena „Volando šou varjetė“. Šiame epizode tiksliai pavaizduotas finansinių burbulų fondo rinkose formavimas, t.y. žmogiškųjų iliuzijų monetizavimas. Volandas buvo derivatyvinių aktyvų ir taip vadinamų fjučersų – ateities sandorių magas. Finansinio ciklo scena susidėjo iš trijų aktų.

Pinigai krenta iš dangaus – Skolos, kurių nereikės grąžinti

Pirmame Bulgakovo akte iš dangaus stebuklingai krenta pinigai. Jie buvo iliuziniai, tai buvo triukas, apie kurį visi žinojo, bet žmonės labai norėjo tikėti, kad pinigai tikri. Būten žmonių tikėjimas jų sąmonėse pavertė popierėlius tikrais pinigais. Šiuolaikinėse finansų rinkose yra terminas „vertybiniai popieriai“. Šių „popierių“ „vertę“ apsrendžia rinkų, t.y. elektoninės bandos, psichologija. Šiandien pagrindinis vertybinis popierius yra nacionalinės valiutos, kurios gali būti kažko vertos, arba ne – tas priklauso nuo rinkos psichologijos. Išsireiškimas „Rinkų psichologija“ – tiek pat abstraktus, kaip ir „Liaudies valia“ TSRS epochoje. Tai savotiškas finansinis komunizmas, kada viskas nepriklauso niekam. Tame slypi Reigonomikos esmė, kai valstybė visiškai nusišalina nuo finansų sektoriaus kontrolės. Tas atvedė šiuolaikinių fondų rinkų evoliuciją iki kazino, kur bet kuri valiuta gali šokinėti, kaip spirginama, nuo vienos biržos sesijos, iki kitos. Šiuolaikinės fondų rinkos (po Reigano) – tai greičiau elektroninės bandos emocijos ir psichologija, nei racionali ekonominė teorija.

Antra scena. Gerovės iluzija

Vėliau Volandas Varjetė kviečia žmones pirkti iliuzines prekes, mainais į savo tikrus rūbus. Pamenate, ten velniukas, kviesdamas tarybinius žmones, išsipusčiusius Paryžiaus apdarais, viliojo šūkiais „Veltui, tiesiog veltui“ – ir žmonės patikėjo, išsirengė nuogai.

Europos pavyzdys

Nuo to laiko, kai Vokietija sukūrė Eurą – pietinėse Europos valstybėse pasiutusiais tempais pradėjo augti valastybių skolos. Nuo euro įvedimo ir tų skolų didėjimo daugiausia laimi Vokietija. Nes euro įvedimas pietų europiečiams suteikė galimybę gauti pigius kreditus (valstybės skolą), o Vokietijai – į šias šalis ženkliai padidinti savo eksportą. Eurozonos šalys – pagrindiniai Vokietijos prekybiniai partneriai. Pietinės šalys padidino savo vartojimą privataus ir valstybinio įsiskolinimo sąskaita, pūsdamos vartojimo muilo burbulą ir didindamos statistinį BVP. T.y. graikai, portugalai, ispanai ir visi kiti lietuviai, latviai ir estai – gyveno skolon, kurdami sau gerovės iliuziją. Tiesa, ir Vokietija gyveno skolon, didindama ekonomikos eksporto sektorių. Tik pietiečiai didino savo skolas, o vokiečiai – svetimas. Kada šis muilo burbulas 2008-aisiais sprogo – pietiečiai liko su savo skolomis, o Vokietija – su ramia sąžine, bet be skolų. Čia panašiai, kaip indėnai su baltaisiais, kada stikliukus į auksą keitė.

Bulgakovo scenoje žmonės nesusimąstydami atidavė savo tikrus rūbus. Ir štai paradoksas: augant pietinių Europos šalių BVP vartojimo sąskaita – susitraukė industrinė ir žemės ūkio gamyba – tikrieji, realūs ekonomikos drabužiai.

Trečia scena. Defoltas ir nukentėjusiųjų gelbėjimas

Volando šou pas Bulgakovą baigėsi tuo, kad pinigai žmonių rankose pavirto laikraščių skiautėmis ( fondų rinkų griuvimo scena), o žmonės liko nuogais. Taip atsitiko 1928 Jungtinėse Amerikos valstijose (beje, Bulgakovas buvo tų įvykių amžininkas ir liudininkas). Lygiai tas pats atsitiko ir pietinėms Europos šalims 2008-aisiais. Pavyzdžiui, Graikijos nacionalinio banko akcijos iki krizės kainavo virš 30 eurų už vieną akciją, o po krizės kaina smuko iki 25 centų, t.y. nuvertėjo apie šimtą kartų. Akcijas išėmė iš prekybos, dešimt buvusių apjungė į vieną ir vėl pateikė į prekybą, bet jų vertė vėl krito. O juk pensijiniai fondai investavo savo aktyvus į akcijas ir valstybės obligacijas. Kitaip tariant, jeigu žmogaus pensija ir santaupos buvo investuojamos už kainą po 30 eurų, tai dabar tos santaupos ir pensijos nevertos lygiai nieko. Bet juk pensijas mokėti reikia, žmonės juk ne iliuziniai, gyvi.

Vokietija tuo tarpu savo valstybės skolas refinansuoja, t.y. už jas nemoka. Tą patį daro ir JAV

Defolto baimė probleminėse Eurozonos šalyse 2008-aisiais atvedė į tai, kad apimti panikos investitoriai fondų biržose puolė investuoti į patikimas Vokietijos valstybines obligacijas. Vokietijos refinansavimo kaina per pastaruosius trejus metus smarkiai krito. Prieidavo iki anekdotų, kai išmokos už valstybines Vokietijos obligacijas buvo minusinės, t.y. investuotojas, pirkęs valstybinę Vokietijos obligaciją už 100 eurų, galėjo susigrąžinti tik 98 ir nežiūrint to, investuotojai vistiek jas pirko, kad tik išsaugotų savo pinigus. O tuo tarpu pietų Europoje refinansavimo procentai staiga išaugo ( nes naujos skolos visad brangesnės už senas), tokiu būdu pietų Europa atsidūrė ties defolto slenksčiu. Defolto panika privedė iki to, kad didžiuliai pinigų srautai nuo pietinės Europos pasislinko į šiaurę, pirmiausia – į Vokietiją, finansiškai apnuogindami tokias šalis, kaip Italija, Ispanija, Graikija ir pan.. Pietų Europos bankai šiandien jau nelikvidūs ir priklauso nuo Europos centrinio banko injekcijų, tai bankai – zombiai. Juos šiandien lengviau apiplėšti, negu gauti iš jų kreditą.

Korupcija

Žinote, aš dažnai iš savo pažįstamų girdžiu, kad vakaruose korupcijos mažiau, negu tarkim, Rusijoje. Taip nėra. Tiesiog tas, kas Rusijoje vadinama kyšiu, vakaruose – legalūs bonusai, o kas Rusijoje vadinama „stogu“ , Vakaruose – lobizmas, kuris taip pat legalus.

JAV pavyzdys

Klasikinis korupcijos vakaruose pavyzdys – JAV federalinė rezevų sistema, spaudinanti dolerius. Ji turi privačios akcinės bendrovės statusą (akcininkai – privatūs JAV bankai). Federalinė sistema spaudina pinigus ir juos skolina valstybei, pirkdama jos obligacijas. Net valstybė išpirkinėja savo obligacijas, o pinigus su procentais grąžina FRS. Gaunasi, kad JAV valstybė neturi nuosavų pinigų! Doleriai jai nebepriklauso – ji juos skolina! Paskui savo skolas, t.y. JAV obligacijas, perparduoda visam pasauliui už procentus. Faktiškai vyksta juridinė kolizija, kai teisinėje valstybėje tauta neturi savo valiutos (valiuta – privati).

Ar lieka gyvybė po procentų

Netyčia nugirdau , kad kai kurios šalys nutarė grįžti prie tradicinių šeimos vertybių, ribojant homoseksualizmo reklamą ir pan.. Tačiau yra dar viena gerokai primiršta šeimos vertybė – ekonomika. Žodis „ekonomika“ – labai senas. Jis graikų kilmės ir išvertus į lietuvių kalbą reiškia „tvarka šeimoje“. „Ikos“ verčiama kaip namai, arba šeima, „Nomos“ – įstatymas, arba tvarka. Tai yra ekonomika – tai ekonominė politika, tai dorovės klausimas, tai – mokslas apie žmogų.
Požiūrio į homoseksualizmą istorija Vakaruose identiška požiūrio į lupininkavimą istorijai. Šie abu fenomenai visados buvo amoralūs, bet palaipsniui Vakaruose imta vertinti kaip kažkas normalaus. Lygiai kaip vaikai, kurie privalo turėti tėtį ir mamą, taip ir pinigai turi būti duodami be procentų. Kitaip vaikai mes savo tėvus. Lupininkavimas, arba skolinimas pinigų už procentus – tai lygiai toks pats moralinis – etinis santykių iškrypimas, kaip ir homoseksualizmas.