Pasaulis dabar yra Zbignevo Bžezinskio suformuluotos amerikietiškos geopolitinės strategijos spaustuvuose.
Geopolitika – tai koncepcija apie teritorijos kontrolę, apie įtakos valstybėms ir tarpvalstybinių junginių paskirstymą ir perskirstymą (Vikipedija –rus.).
1939 m. knygą „Geopolitika“ išleido žymus Lietuvos geografas Stanislovas Tarvydas (1903-1975). Joje Europa apibūdinama kaip klaikus miškas, kuriame siaučia plėšikai (Vikipedija – liet.).
Pabaltijo valstybėse apie amerikiečių įtaką pasauliniams geopolitiniams procesams praktiškai niekas nekalba. O tie, kurie bando apie tai kalbėti – nutildomi arba apšaukiami Kremliaus agentais. Pabaltijo ir Ukrainos vaidmenį pasauliniuose geopolitiuose žaidimuose aprašė dar Zbignevas Bžezinskis savo knygoje „Didžioji šachmatų lenta“. Kad galėtumėme geriau suprasti vykstančius procesus, galime tiesiog pacituoti kai kurias šios knygos vietas.
Didysis geopolitinis Amerikos prizas – Eurazija. Tokiu būdu, Eurazija yra šachmatų lenta, kurioje vyksta kova dėl pasaulinio viešpatavimo (Bžezinskis).
Šiais žodžiais Bžezinskis nusako pagrindinį amerikietiškosios geopolitikos tikslą, kovą dėl kurio mes visi stebime pastarąjį dešimtmetį. Karas Balkanuose, per kurį buvo sunaikinta Jugoslavija, Irako sunaikinimas, įsiveržimas į Afganistaną, Libijos sunaikinimas ir bandymas tą padaryti su Sirija. Sąrašas bus plečiamas. Vietoje kadaise klestinčių civilių valstybių sąmoningai kuriamas chaosas, teroras, narkotikų ir ginkluotės platinimo šaltiniai, milijonai žmonių netenka elementarių pragyvenimo sąlygų. ISIL valstybės atsiradimas ir dėl to kilusi masinė emigracija – taip pat ne atsitiktinis reiškinys, viskas buvo iš anksto nuspėjama. Demokratiniai institutai dabartiniame etape Vašingtonui tampa kliūtimi kelyje į pasaulinį viešpatavimą.
Paklausykime ištraukos iš Bžezinskio knygos.
Amerika perdaug demokratiška namuose, kad galėtų būti diktatoriumi užsienyje. Tai riboja amerikietiškos galybės panaudojimą, ypač karinio bauginimo galimybes. Populistinė demokratija niekada negalėjo pasiekti pasaulinio viešpatavimo (Bžezinskis).
Bžezinskio strategijoje demokratijos pergalei šansų nepalikta. Ir mes matome,kaip planingai nauja diktatūros forma buvo įpiršta Vakarų Europai, o per Europos Sąjungą – ir Pabaltijo valstybėms. Reikia ypač pabrėžti, kad tokia diktatūros forma – ne TSRS diktatūra, jos vėlyvojoje stadijoje, o ikikarinės Europos diktatūra. Baltijos valstybės labiau už kitas stengiasi, kad Ukraina būtų priimta į NATO ir Europos Sąjungą, o juk būtent Ukrainoje buvo jėga įvykdytas valstybės perversmas . Ir šis perversmas labai panašus į valstybinį perversmą Lietuvoje 1926 m. gruodžio 17 dieną, kai demokratiškai išrinktą Mykolą Sleževičių pakeitė autoritarinis Voldemaro režimas. Lietuvos prezidentas Kazys Grinius buvo nuverstas, o po kelių dienų Lietuvos seimas nauju prezidentu išrinko A.Smetoną. Šalyje prasidėjo masinės represijos: sušaudymai, trėmimai į koncentracijos stovyklą, įkalinimai. Buvo uždrausta Komunistų partija, o visi jos vadovai – užmušti. Lietuvos krikščionys demokratai, būdami stambiausia partija anuometiniame seime, užtikrino perversmo legitymumą, pradėdami bendradarbiauti su chunta. Tačiau postų naujoje vyriausybėje jie negavo. Tikriausiai ne šiaip sau, jau šiuolaikinėje Lietuvoje, ketinamas statyti paminklas diktatoriui A.Smetonui, nors iki tol, kol Lietuva įstojo į NATO ir Europos Sąjungą, šis politikas buvo vertinamas, švelniai tariant, rezervuotai.
Ukrainoje dabar vyksta labai panaši istorija: tie, kas į valdžią atvedė naują vyriausybę – valstybei jau nereikalingi, nes pačios valstybės valdymas jau vyksta ne iš vidaus, o iš išorės. Grįžkim prie Bžezinskio minčių.
Ukraina Eurazijos šachmatų lentoje yra geopolitinis centras, nes pats jos, kaip nepriklausomos valstybės egzistavimas, padeda transformuoti Rusiją. Rusija be Ukrainos – jau ne Eurazijos imperija. Be Ukrainos Rusija taip pat gali kovoti už imperinį statusą, bet tokiu atveju ji taptų azijietiška imperija ir greičiausiai būtų įtraukta į alinančius konfliktus su stiprėjančia Azija, kuri, jeigu taip atsitiktų, būtų įskaudinta dėl vakarykštės nepriklausomybės praradimo ir greičiausiai sulauktų paramos iš draugiškų Azijai islamo valstybių (Bžezinskis).
Štai kodėl organizuojamas vis didėjantis chaosas Artimuosiuose Rytuose ir buvo sukurta Islamo valstybė ISIL. Pagrindinė Bžezinskio strategija: Rusija, Kinija ir Iranas. Čia vėl siūlome citatą iš knygos „Didžioji šachmatų lenta“.
Potencialiai pats pavojingiausias scenarijus būtų tuomet, jei Rusija, Kinija ir galimas daiktas, Iranas, sugebėtų sukurti „antihegemonišką“ koaliciją, kurią vienytų ne bendra ideologija, o nuoskaudos. Toks įvykių posūkis primintų kažkada buvusį TSRS – Kinijos bloką, tik šį kartą Kinija būtų lyderiu, o Rusija – vedamąja šalimi. Kad tokia sąjunga neįvyktų, JAV turės pademonstruoti aukščiausią geostrateginį meistriškumą vienu metu Eurazijos vakaruose, rytuose ir pietuose (Bžezinskis).
Zbignevas Bžezinskis yra Charaldo Mak Kinderio pasekėjas. Dabar šios asmenybės nestudijuosime, tiesiog pacituokime dar vieną vietą iš Bžezinskio knygos. „Charaldas Mak Kinderis, vienas didžiausių geopolitikų, XX amžiaus pradžioje iniciavo diskusiją, po kurios pasirodė jo Eurazijos, kaip „atraminės teritorijos“, koncepcija. Pagal šią koncepciją į “atraminę teritoriją“ turėjo įeiti visas Sibiras ir didesnė Vidurinės Azijos dalis, o dar vėliau šią koncepciją pakeitė koncepcija „Širdis“. Pagal šią koncepciją būtina užimti visą Centrinės ir Rytų Europos teritoriją, kuri būtų panaudojama kaip placdarmas įgyjant dominavimą visame kontinente. Jo „žemės širdies“ koncepciją išgarsino aforizmas.
Tas, kas valdo Rytų Europą – valdo Žemės širdį;
Tas, kas valdo Žemės širdį, valdo Pasaulio Salą (Euraziją);
Tas, kas valdo Pasaulio Salą – valdo visą Pasaulį.
Tik visai kvailas žmogus gali tikėtis, jog Rusija ramiai stebės, kaip aplink ją veržiasi kilpa. Žinoma, egzistuoja ir raudona linija, kurią peržengę, Vakarai gaus atkirtį. Šis atkirtis vadinsis Trečiasis Pasaulinis karas. Susidaro įspūdis, kad Europą valdo ne politikai, o potencialūs savižudžiai. Toks epitetas pirmiausiai liečia Baltijos šalių politikus. Nejučia kyla klausimas: ar gali Europos politikai priimti savarankiškus sprendimus apskritai? Į šį klausimą mums ir vėl padės atsakyti citata iš Bžezinskio knygos.
Oficialusis Vašingtonas nuolat kartoja savo norą matyti Europą vieningu, pakankamai galingu, dariniu, kuris kartu su Amerika galėtų dalintis pasaulinės lyderystės atsakomybę ir naštą. Tai įprasta retorika. Tačiau kasdienybėje Jungtinės Valstijos nėra taip nusiteikusios ir apsiprendusios. Ar tikrai Vašingtonas nuoširdžiai nori turėti Europą lygiaverčiu partneriu, ar gal labiau apsimoka nelygus aljansas? Nesutarimus tarp JAV ir Europos šalių dėl Irano ir Irako Vašingtonas vertina ne kaip klausimus tarp lygių partnerių, o kaip NEPAKLUSNUMĄ (Bžezinskis).
Suprantama, kodėl Europa, priešingai savo interesams, tampa amerikietiškos politikos vykdytoja savo pačios namuose. Kas liečia Baltijos šalis ir Ukrainą, čia daug paprasčiau. Visose šiose valstybėse prie valdžios vairo atsirado buvusios tarybinės nomenklatūros žmonės, kurie niekada ir nebuvo laisvais. Jei jų šeimininkas sėdėtų ne Vašingtone, tai atsirastų kitas. Bet ne tas svarbiausia. Svarbiausia tai, kad ir geopolitika yra tik instrumentas, toks pat, kaip vakarykštė demokratija. Už tų veiksmų stovi visiškai kiti tikslai, negu mums pasakoja. Šiandien jau daug analitikų sutinka, jog žiūrint iš materialaus taško, į daugelį klausimų atsakyti neįmanoma ir kad už visų procesų stovi kažkoks religinis aspektas. Kai matome, kad pačioje Europoje naikinamos būtent europietiškos vertybės, netyčia sutinki su tokia versija. Iškilo grėsmė tradicinei šeimai, krikščioniškos vertybės išjuokiamos, žodžio laisvė virsta agresijos propagandos instrumentu. Kažkada TSRS buvo vadinama Tautų kalėjimu. Bet iš to kalėjimo buvo išėjimas. O Europos Sąjunga gresia virsti visų tautų koncentracijos stovykla, iš kurios pabėgti galima tik per krematoriumo dūmtraukį. Ir įvykiai Graikijoje tą labai vaizdžiai pademonstravo.
Vienareikšmiškai galima tvirtinti tik viena: už visų šiandienos pasaulinių geopolitinių įvykių stovi trys pagrindinės priežastys:
Pirma – gyventojų skaičiaus mažinimas;
Antra – pasaulio globalizavimas ir vienvaldystės siekimas;
Trečia – žmogaus, kaip būtybės, žmogiškosios esmės pakeitimas nuo kūrinio, sutverto pagal Dievo paveikslą, iki paprasčiausio Aukso Veršio vergo.
Jaras Valiukėnas