Filmas 2014. Apie daug ką norėtųsi papasakoti, ko trumpame kūrinėlyje neaprašysi,
todėl šis straipsnelis – kaip šauksmas tyruose
Paprastai „laikykit vagį“ garsiausiai rėkia pats vagis. Tai –plačiai žinoma liaudies išmintis. Garsūs Lietuvos politikų pasisakymai rytinio kaimyno adresu dažnai panašūs į isteriją, juose visiškai nėra blaivaus proto. Nesitiki, kad tokie žodžiai gali sklisti iš valstybės vadovo lūpų, net jei kiekvienas vadovas- laikinas reiškinys valstybės gyvenime. Pagal mūsų prezidentės pasisakymą gaunasi, kad bet kuris Europos Sąjungos pareigūnas, aplankęs Rusiją, tampa teroristų bendrininku?
Aišku, kad niekas iš rimtų politikų to, kad Rusiją Lietuvos vadovė kaltina terorizmu, rimtai ir nepriima. Valdžia keičiasi, politikai ateina ir nueina, daugelį užmiršta, kai kuriuos, kaip buvusį Gruzijos prezidentą, persekioja baudžiamąja tvarka. O štai tautoms, gyvenančioms kaimynystėje, reikia stabilios taikos ir gerų tarpusavio santykių.
Į patį pasisakymą būtų galima ir nekreipti dėmesio, jeigu ne vienas niuansas, susijęs su Ukrainoje numuštu Boingu ir pastoviais šauksmais apie Rusijos įsiveržimą. Kalbant apie numuštą Boingą, į akis krenta šio akto beprasmiškumas ir žiaurumas. Iš pirmo žvilgsnio neaišku, kam naudingas toks kiekis aukų, iš kurių nė viena nepriklauso kuriai nors Ukrainos konflikto pusei. Reisas buvo tarptautinis, keleiviai – praktiškai iš viso pasaulio, ir staiga jie akimirksniu tampa konflikto dalimi. Vadinasi, ir pats konfliktas iš lokalaus tampa tarptautiniu. Todėl dabar tvirtinti galima tik viena: šis teroro aktas naudingas tiems, kam Eurazijos kontinente reikia didelio tarptautinio konflikto, kuriame lainerio žūtis- tik dar vienas argumentas, kaltinant kurią nors konflikto šalį terorizmu. Pavėluotas Lietuvos prezidentės pareiškimas tik suteikia prielaidas manyti, jog Rusijos „kaltumas“ buvo suplanuotas iš anksto. Tą patį galima pasakyti ir apie Lietuvos visuomenės gąsdinimą dėl neišvengiamo Rusijos įsiveržimo. Liaudies patarlė sako: „kas galvoje, tas ir ant liežuvio“. Todėl galima spėti, kad karą jau kažkas suplanavo, o mums tik belieka laukti eilinio teroro akto, kuris pasitarnautų dingstimi jį pradėti. Nereikia užmiršti, kad Lietuvos politinis elitas – Vašingtono akys, ausys, rankos ir ruporas. Kai kurie žmonės ir asmeniškai aš jau galvoja, kad taip vadinamas mūsų elitas tiesiog svajoja, kad Rusija užpultų Lietuvą. Toks trockistinis požiūris į savo tautą ir valstybę kategoriškai nepriimtinas ir pavojingas. Galbūt kai kas vėl imti kalbėti apie sąmokslo teorijas, bet Lietuvos Respublikos prezidentės pasisakymai panašias versijas patvirtina. Įsitikinęs, kad Boingo žūties kaltininkai įvardinti nebus, nors jie buvo žinomi iš anksto, dar prieš tragediją. Vėl bus kalbama, kad Boingą atsitiktinai numušė būtent sukilėliai, ar kažkas panašaus, bet užmirštant pateikti įrodymus.
Panašios operacijos labai sudėtingos, visko apskaičiuoti neįmanoma. Greičiausiai lėktuvas turėjo nukristi Rusijos teritorijoje. Tvirtinimas, kad lėktuvas numuštas iš žemės- tiesiog absurdiškas. Aš pats keletą metų gyvenau per penkiasdešimt kilometrų nuo Priozorsko, kuriame buvo karinis bandymų poligonas. Daugybę kartų drauge su šimtais kitų žiūrovų stebėjome, kaip raketos žemė-oras sunaikina mokomuosius taikinius. Paskui raketą lieka ilgas baltas šleifas, kuris danguje kabo virš pusvalandžio ir gerai matomas iš didelių atstumų. Todėl jeigu Boingą būtų numušusi raketa, būtų šimtai liudininkų bei daugybė nuotraukų internete. Juk beveik kiekvienas kišenėje turi telefoną su fotoaparatu. Didžiausiai nuostabai tokių liudininkų nėra nė vieno, o štai mačiusių ore karinius naikintuvus-dešimtys.
Tarptautinė teisė, įsivaizduojanti save išskirtine, jau seniausiai leidžia bombarduoti ir naikinti ištisas valstybes, žudyti milijonus žmonių, nekreipiant dėmesio į SNO. Tikslui, kurio esmė – vienos valstybės dominavimas, pasiekti daromi patys žiauriausi nusikaltimai prieš žmogiškumą. Valstybės visiškai praranda savo suverenitetą ir įsitraukia į šį satanistinį žaidimą. Spaudimas Rusijai atsirado ne iš tuščios vietos. Įtampa santykiuose su Vakarais atsirado gerokai iki Ukrainos įvykių, kada Putinas atvirai pareiškė, jog Rusija atsigręžia į tradicines vertybes ir buvo uždrausta netradicinių seksualinių santykių propaganda. Nuo šios akimirkos, nori to ar ne, bet Rusija tapo ne tik savo istorinių vertybių išsaugojimo simboliu, bet ir pasaulinių vertybių ir pirmiausia tikrųjų Europos vertybių, atgimimo simboliu. Kuo tas baigsis pasauliniui elitui, manau nereikia aiškinti, nes visi suprato, kad Rusiją ištirpdyti be kraujo iš vidaus, atėmus jos suverenitetą, jau nepavyks.
Slavai ir anglosaksai yra dvi priešingybės ne tik istorine, bet ir mentaline prasme. Pabandysiu trumpai apibūdinti jų skirtumus. Rytai – tai ne Vakarai, Rytai turi savo gėrio ir blogio sampratą, savo supratimą apie saugumą. Ten kaimynas visad vertinamas labjau už tolimą giminaitį. Pirkdamas butą, ten žmogus pirmiausia domisi kaimynais ir tik tada, jeigu jie tenkina, eina žiūrėti ir paties buto. Todėl Rusija į savo kaimynus žiūri ypač dėmesingai. Kaimynas – priešas Rusijai yra neįmanomas daiktas, nes kaimynas- saugumo garantas. Kaip taisyklė, kaimynui kreipiamas didesnis dėmesys, negu pačiam sau, kaimyno džiaugsmas ir skausmas suvokiamas kaip savo.
Rusijoje labai stiprus kolektyvizmo jausmas. Ypač tas pasireiškia krizinėse situacijose. Be draugų ir kolektyvo absoliuti dauguma rusų savo gyvenimo neįsivaizduoja. Teisingumo jausmas aukščiau bet kokio įstatymo. Tai – bet kurio rytiečio bruožas, savo vidinis įstatymas gaunamas su motinos pienu. Šis įstatymas veikia netgi tada, kai neveikia visi valstybiniai įstatymai- tuo nekart savo gyvenime įsitikinau. Pamenu žemės drebėjimą Spitake 1988 metais. Buvo labai nekoks vaizdas: žiema, viskas sugriauta ir dezorganizuota, žmonės iš visos Sąjungos puolė į pagalbą, ir šitomis ypač sunkiomis sąlygomis nepamenu nė vieno plėšikavimo atvejo, žmonės tapo viena šeima. O štai per tragediją JAV buvo kitaip. Katrinos uraganas 2005 metais paralyžavo gyvenimą Naująjame Orleane. Tų įvykių liudininkai su siaubu prisimena ne pačią stichinę nelaimę, o tai, kas prasidėjo po jos. Žmonės prarado žmogiškąjį pavidalą, prasidėjo tokie masiniai plėšikavimai ir žmogžudystės, grupiniai prievartavimai,kad daugelis policininkų iš nevilties baigė gyvenimus savižudybe. Šia tema prirašyta daugybė veikalų, visi stengiasi suprasti , kodėl žmonės taip staiga prarado žmogiškumą? O juk atsakymas labai paprastas: Vakarų vartotojas neturi vidinio įstatymo. Aš ir Lietuvoje visiems mane supantiems žmonėms pasakoju: viskas čia civilizuota tik tol, kol parduotuvėje yra dešros, dirba policija ir teismai. Bet gyvenimas mums sako, kad viskas , kas sklandu, anksčiau ar vėliau baigiasi, ir pačiu kritiškiausiu atveju vienas kitam padėti galės tik kaimynai. Noriu pasakyti pagrindinį dalyką: Rusijai ir Rytų šalims daugumas Europos Sąjungos įstatymų tiesiog neprimtini, visuomenė jų niekados nepriims, o jėga jų primesti – neįmanoma.
Daugumai žmonių, kurie tuo metu gyveno Vidurinėje Azijoje ir Kaukaze, 90-ieji tapo parodomąja pamoka. Būtent tada mes susidūrėme su tarpnacionaliniais konfliktais. Žmones galabydavo už akcentą arba už tai, kad jie – siauraakiai, ar atvirkščiai. Meistriškas manipuliavimas masėmis, neaiškių atstovų nužudymas tai iš vienos, tai iš kitos pusės – subrandino savo vaisius. Mes kaip vaikai kaltinome vienas kitą ir kunkuliavome neapykanta. Reikėjo dešimtmečių, kad suprastume, jog vienas nuo kito nepabėgsime, ir mums teks ieškoti bendros kalbos. Kada šiandien susitinku anų laikų savo oponentus, mes stengiamės apie tuos laikus nekalbėti ir vadiname vienas kitą „broliu“ arba „sese“. Lietuvoje dabar vykdomas lygiai toks pat scenarijus, tik dar didesniu, tarptautiniu lygmeniu. Tik reikia neužmiršti, kad politikai ateina ir nueina, aš įsitikinęs, kad daugumą jų lietuvių tauta užmirš ir prakeiks. Nes egzistuoja įstatymai, kurių niekas nepakeis. Marsas ar kita planeta, nors daug sunkesnė už Žemę, niekad nepritrauks Mėnulio. Dėl gravitacijos dėsnių Mėnulis visados suksis aplink Žemę. Taip ir Lietuva niekad negalės pakliūti į Vašingtono orbitą, nors ir kaip to norėtų kai kurie politikai. Tas prieštarauja gamtos visuomeniniams dėsniams, todėl dabartinis nuokrypis į Vašingtono pusę – laikinas. Pasaulinio elito puoselėjami planai apie centralizuotą Žemės valdymą – pamišėlių kliedesiai. Kartoti nepavykusį Levo Trockio bandymą beprasmiška, visi žino, kaip baigėsi jo gyvenimas. Taip, jo idėja Vašingtone gyva, trockininkai JAV ir daugelyje Europos Sąjungos vyriausybių, įskaitant Pabaltijį, užima kertinius postus, jų yra visur, bet jie – dar ne viskas. Atkreipkite dėmesį į Vakarų politikų populiarumą savo valstybėse, jis beveik nulinis ir palaikomas tik masinių informavimo priemonių dėka, manipuliuojant žmonių sąmone.
Mūsų filme Šauksmas pabandžiau per pasaulinių įvykių kronikos prizmę parodyti visą pasaulio tragizmą. Filmas yra portale Šauksmas, jį lengva rasti internete, pakanka tiesiog surinkti žodį Šauksmas. Apie šią pasaulinę tragediją dar prieš dešimt metų įspėjo žymus Lietuvoje žmogus Vilius Bražėnas. Kartu su juo mes sukūrėme filmą „Pirmyn į praeitį“. Kartoju vėl: nereikia tikėti manimi, nereikia tikėti politikų ar masinių informavimo priemonių teiginiais, reikia išmokti mąstyti ir analizuoti savarankiškai. Dabar mes esame dviejų visiškai priešingų pasaulėžiūrų susidūrimo liudininkais, šio konflikto istorija nusidriekia giliai į istorijos glūdumas ir liečia kiekvieną pasaulio gyventoją. 2015 –uosius pradėsime be paskutinių suverenios valstybės požymių. Žinoma, čia turiu omenyje Euro įvedimą. Esu įsitikinęs, kad tai yra nesusipratimas ir greitai viskas grįž į savo vėžes. Svarbiausia mums negalima leisti, kad mūsų valstybė taptų pėstininke svetimame žaidime. Reikia trūks pliš išsaugoti Lietuvą. Kiekvienos valstybės saugumas ir gerovė pirmiausia priklauso nuo santykių su kaimynais ir Lietuva čia – ne išimtis.
Jaras Valiukėnas