Iš savos patirties žinau, kad juodžiausia tamsa būna valanda iki aušros. Jei įsižiūrėsime į supantį mus pasaulį, galime pajusti tą patį. Spaudimas į žmonių sąmonę tapo nepakeliamas, savižudybių skaičius išaugo kelis kartus. Tikriausiai nedaug beliko tokių, kurie nebijo. Kiekvienas baimę jaučia skirtingai: vieni bijo prarasti darbą, kiti bijo už savo vaikų ateitį, treti – karo, turtingi bijo prarasti savo sąžiningai pavogtus pinigus, vargšai – uždirbtus. Vardinti galima būtų ilgai, stabilumo nėra niekur ir nebijo tik tas, kas neturi, ko prarasti.
Pagrindinė pasaulinė ir lietuviška žiniasklaida tapo jau ne informacijos tarnybomis, jos tapo pasaulio pagrindų griovėjomis. Jaunimo dauguma galvoja, kad pasaulis toks ir turi būti, kitokio nebūna. Toks mąstymas – didžiulė klaida, kurią reikia taisyti. Suprantu, kad šiuolaikinio gyvenimo sąlygomis labai sunku, kartais net neįmanoma keisti sąmonę, tempai ir kova už išgyvenimą tokie dideli, kad nelieka laiko net elementariai susimąstyti. Visuomenė suskaldyta ir nejaučia savęs vieninga visuma.
