Bet kuris mąstantis žmogus Lietuvoje supranta – anksčiau ar vėliau vėl teks arba iš naujo statyti savo valstybingumą arba visam laikui išnykti nuo planetos žemėlapio.
Bet kuris Lietuvoje mąstantis žmogus supranta, jog anksčiau ar vėliau teks arba iš naujo statyti savo valstybingumą arba visam laikui išnykti iš planetos žemėlapio.
Prieš keletą dienų, 2019 metų sausio 13-ąją Lietuva pagerbė kovotojus už laisvę. Daug buvo pasakyta apie liaudies patirtas aukas, žuvusias valstybės laisvės ir demokratijos vardan. Pagal susiklosčiusią tradiciją nebuvo apsieita ir be kalbų apie išorines grėsmes ir tarybinę okupaciją. Ypač būtų galima išskirti Vytauto Landsbergio žodžius, jo kalbą galima pavadinti pranašiška ir nekeliančia optimizmo visuomenei.
«Europa degraduoja ne tik demografine prasme, bet ir kultūrine, dvasine. Europiečiai nenori gyventi, jie nenori turėti vaikų, jie nenori, kad jų civilizacija vystytųsi. Keisti žmonės. Ritasi į bedugnę. Tai laukia ir mūsų – galbūt, ne manęs, aš suspėsiu to išvengti», — su liūdesio gaidele pareiškė Lietuvos konservatorių patriarchas.
Keista buvo girdėti tokius žodžius iš kažkada aršaus antitarybininko ir rusofobo lūpų. Tačiau stebėtina, jog savo kalba Landsbergis faktiškai pripažino šiuolaikinių europietiškų vertybių neigiamą įtaką lietuvių visuomenei. Nėra prasmės neigti tai, kas tapo akivaizdu – Europa ne žodžiais, o tikrovėje tampa tautų kalėjimu, kuriame daugumos žmonių nuomonė tiesiog ignoruojama. Europos Sąjunga stato savo „imperiją“ pagal blogiausią administracinį TSRS modelį, kuriame visus klausimus sprendė vieningas centras. Mano akimis, Vytauto Landsbergio žodžiuose juntama kažkokia paslėpta prasmė, kuri vis labiau primena kvietimą naujai revoliucijai, panašiai į ukrainiečių Maidaną. Maidaną, kuris atvedė į valdžią radikaliai nusiteikusius nacionalistus. Dabartiniu metu kas gi dar gali suvienyti žmones ir užtildyti kitaip manančius Lietuvoje?
Bet kuris Lietuvoje blaiviai mąstantis žmogus supranta, jog anksčiau ar vėliau teks arba iš naujo statyti savo valstybingumą arba visam laikui išnykti iš planetos žemėlapio. Matyt, šiuolaikiniam elitui antras variantas yra priimtinesnis. Jis daro viską, kad sudegintų tiltus su visais istoriškai mums artimomis tautomis. Istorijoje niekas nevyksta atsitiktinai ar per klaidą, kiekvienas įvykis joje turi savo prasmę ir reikalauja išsamios analizės. Viena svarbiausių dabartinių ir būsimų kartų uždavinys – mokytis iš praeities klaidų ir jų nekartoti. Deja, Lietuvai tas negalioja, ištisi istoriniai periodai sąmoningai trinami iš žmonių sąmonės, o geriausiu atveju jie pateikiami neigiamu atspalviu.
Noriu dar kartą pabrėžti: «prakeikdami savo istoriją, mes prakeikiame save, nes mes esame pagimdyti tos istorijos». V. Landsbergis kalba apie tai, kas laukia Lietuvos artimiausioje perspektyvoje, duoda mums dar vieną priežastį pagalvoti apie valstybės pasirinkto kelio teisingumą. Arba mes eisime neapykantos, baimės ir šiurkščios propagandos keliu, arba pradėsime gyventi tikrovėje.
90-ųjų metų pradžioje Kazachstane buvau sutikęs vieną lietuvį, kuris su ironija sakė, jog «Lietuva – yra pagimdyta revoliucijos». Šiandien jo pasakyti žodžiai man įgyja visai kitą prasmę, nes gretinu juos su senelio prisiminimais. Senelis su šeima buvo tų audringų 1917-1920 metų įvykių dalyviai. Lietuva, beje, kaip ir Ukraina, iš tikrųjų yra teritorijos, kurios gavo valstybės statusą dėka 1917 m. Spalio revoliucijos. Šiandien abi šias šalis vienija kova su nuosava istorija. Vadinasi, mes turime unikalią galimybę įvertinti šios kovos rezultatus.
Noriu nuraminti rusofobus: sugrąžinti TSRS tokia, kokia ji buvo, neįmanoma ir tą supranta visi protingi žmonės. Tas laikmetis negrįžtamai nugrimzdo į praeitį, kaip ir vanduo upėj, į kurią mes kada nors buvome įbridę. Tačiau pasinaudoti teigiama patirtimi, įgyta Tarybų Sąjungoje, niekada nevėlu. Ne viskas joje buvo blogai, kaip tą bandoma teigti. Kadaise buvusios mūsų bendros Tėvynės istorijos negalima vertinti vienašališkai ir subjektyviai. Kiekvienas gali turėti savo tiesą, pagrįsta asmenine patirtimi. Viena galima tvirtai teigti: TSRS pavyko išvaduoti žmogų nuo išgyvenimo kovos, nuo baimės dėl savo ir vaikų ateities, o žmonės su viltimi ir optimizmu žiūrėjo į ateitį. Atėjus laukiniam kapitalizmui, daug kas buvo prarasta, nepaisant to, jog ir šiandien socialinis teisingumas išlieka bene svarbiausia visuomenei vertybe.
„Miško broliai“ ir Sovietų valdžia
Noriu pakalbėti apie lietuvių visuomenės skaudulį — lietuvių partizanų «miško brolių» kovą. Niekas Lietuvoje nenuginčys to fakto, jog šioje kovoje dalyvavo išskirtinai kaimo vyrai, daugelis kurių politikoje net nenusimanė. Jie nemėgo lietuvių buržuazijos, o Smetonos laikų elitą laikė prostitute. Ir tai nėra mano žodžiai, tai žodžiai tų, kurie dalyvavo tų laikų pasipriešinime. Apie tai dažnai kalbėjo ir mano tėvas. Tarp daugelio partizanų ir tarybų valdžios nebuvo ideologinių nesutarimų. Jie, kaip ir jaunystės laikais, nemėgo sovietinės partokratijos, mušė taip vadinamą «auksinį jaunimą» (tai buvo įvairios partinės nomenklatūros vaikai, kurie save aukštino). Mums teisingumas reiškė daugiau nei įstatymai, nes mes tokia dvasia buvome išauklėti. Dideliam apgailestavimui, TSRS tarybų valdžia buvo deklaruojama tik ideologinių postulatų lygmeniu, tikrovėje gi viską valdė partinė nomenklatūra. tarybų valdžia buvo ir lieka milijonų žmonių svajone ir lietuvių tauta nėra išimtis. Galbūt, ne šiaip sau lietuvių partizanų lyderiui Jonui Žemaičiui dar 50-ųjų pradžioje buvo siūlomas Lietuvos TSR ministrų tarybos pirmininko pavaduotojo postas. Nepaisant kovos už Lietuvos nepriklausomybę, Žemaitis ideologiškai buvo tarybų valdžios šalininkas.
Iš pirmo žvilgsnio gaunas paradoksali situacija: mes mėgome tarybinę ideologiją, bet nemėgome komunistinės partokratijos. Komunizmo statybininko kodeksas ir šiandien daugeliui primena eilutes iš biblinio Naujojo Testamento. Romos popiežius Franciskas savo laiku paaiškino, kodėl neverta tikintiesiems būti kairių pažiūrų. Pontifiko žodžiais, komunistinė ideologija gimė politiniams aktyvistams pasisavinus krikščioniškas vertybes. Popiežius įsitikinęs, jog Karlo Markso vienminčiai «pavogė mūsų religijos vėliavą», o pats filosofas «nesugalvojo nieko naujo». Taip išeina, jog kovą su komunistine ideologija galima prilyginti kovai su krikščionybe?
Tarybų valdžia egzistuoja ne tik kiekvienoje šeimoje, ji neprarado aktualumo ir kai kuriose respublikose, Kaukazo tautose, kazokų stanicose. Daugelis bendruomenių gyvena būtent šiais principais. Reikia suprasti, jog griaudami šeimos vertybes, liberalai tiesiogiai smogia tarybinė valdžiai, mainais siūlydami «Auksinio teliuko» valdžią. Stengdamiesi išsaugoti tradicines vertybes, mes paliekam sau viltį, jog tikroji Tarybų valdžia vėl atgims.
Stebint buvusios Baltijos šalių ir Ukrainos tarybinės nomenklatūros įnirtingą kovą su tarybiniu palikimu, norėčiau pasakyti taip:
«Pagimdyti revoliucijos, tačiau atsisakę savo revoliucinio palikimo, nuo revoliucijos ir žus».
Jaras Valiukėnas