NACIZMAS – NEAPYKANTOS IDEOLOGIJA

TSRS (SSRS) griovimo laikai aš gerai įsisavinau vieną svarbią pamoką, nacionalizmas ne būna geras arba blogas, nacionalizmas tai sulėtinto veikimo bomba, kuri ankščiau arba vėliau būtinai sprogs. Vienos tautybės žmonės gali lengvai žudyti, išduoti ir neapkęsti vieni kitus. Tik bendra pasaulėžiūra gali suartinti ir suburti žmones. Nacionalizmas –žmonių skaidymo įrankis, kuris įvairių krizių metu neabejotinai perauga į nacizmą, o po to – į fašizmą. Nacizmas – vienos tautos pranašumo prieš kitą ideologija, jo fiziškai nesunaikinsi, jis slypi galvose, žmogaus sąmonėje. Europos ir pasaulinio Nacizmo metastazės niekur nedingo, tiesiog įgavo kol kas labiau toleruotinas formas.

Jau Antrojo pasaulinio karo metu vokiečių belaisvių stovyklose pradėti kurti antifašistiniai judėjimai, tai buvo tokios mokymo įstaigos, kur buvo mokomi buvę vermachto kareiviai. Tose mokyklose jie buvo mokomi rusų kalbos, supažindinami su klasikine rusų literatūra, menu. Kareiviai patys organizuodavo menines grupes ir net gastroliuodavo kaimyninėse stovyklose. Toks ideologinis darbas buvo grindžiamas pasitikėjimu. Tiksliai žinoma, kad 1946 metais vokiečių belaisviai eidavo į darbą už stovyklos ribų be konvojaus, iš buvusiųjų Vokietijos armijos karininkų būdavo paskiriamas atsakingas asmuo, kuris pilnai atsakydavo už tvarką. Toks auklėjamasis darbas davė rezultatus. Akivaizdžiu tokio darbo rezultatu yra šiuolaikinė Vokietija, kur iki mūsų dienų stebima ideologinė siena tarp rytinės ir vakarinės dalių. Paklausite, iš kur aš tą viską žinau? O gi todėl, kad pats aš gimiau ir užaugau tarp šitų žmonių Kazachstane ir iki šiol mūsų ryšiai nenutrūko, nors daugelis gyvena kituose kraštuose, Vokietijoje taip pat.

Neapykanta

Šiuo metu visame pasaulyje yra eskaluojama neapykanta tautiniu pagrindu. XX amžiaus viduryje toji neapykanta buvo labiausia nukreipta prieš žydų, čigonų tautybes. Dabartinė XXI amžiaus neapykanta yra tiesiog beribė ir nukreipta prieš rusų tautybės žmones ir rusakalbius. Baltijos valstybėse yra uždaromos rusų mokyklos, rusų tautybės žmonės tapo žmonėmis be pilietybės Latvijoje, Rusijos sportininkams draudžiama dalyvauti varžybose su savo šalies simbolika arba išvis uždraudžiama dalyvauti tarptautiniuose varžybose, Ukrainoje rusų kalba yra uždrausta įstatymiškai. Europoje Rusijos studentai išvaromi iš mokymo įstaigų, išsiunčiami Rusijos diplomatai, parduotuvės iškabino antirusiškus skelbimus, nuo parduotuvių lentynų nuimtos visos rusiškos prekės. Ar visa tai jums nieko neprimena?

Visai neseniai mes tapome masinio žmonių sudeginimo Odesoje liudytojais, visas taip vadinamas civilizuotas pasaulis ilgus metus tyliai stebėjo vaikų ir civilių žmonių žudynes Ukrainos rytuose. Tačiau jokios reakcijos į šiuos faktus iš dydžiai išsilavinusios Europos nebuvo vien dėl to, kad žudomi žmonės buvo rusakalbiais. Per trisdešimt metų pasaulyje buvo išžudyti milijonai žmonių ir visas civilizuotas pasaulis tai mato ir nuolankiai tyli. Ar toks elgesys nereiškia, kad Irako, Libijos, Sirijos tautos, o kartu su jais ir rusų tautybės žmonės yra antrarūšiai ir todėl iš jų atimta teisė gyventi. Ar tai nėra nacizmas? Du Pasauliniai karai tai būtent nacionalizmo apraiška, vėliau peraugusi į fašizmą netapo mums istorijos pamoka ir tokio naujojo pasaulio kūrimo procesas tęsiasi. Globalistai pasiekė savo taktinį tikslą — jiems pavyko sukiršinti Ukrainą su Rusija, beliko tik įvykdyti strateginį siekį – įtraukti į šį konfliktą visą Europą.

Džordžas Fridmanas (George Friedman) amerikiečių politologas, JAV tarptautinės žvalgybos organizacijos „Stratfor“ įkūrėjas ir vadovas viešai yra pareiškęs, cituoju:

„Pagrindinis JAV tikslas yra tas – neleisti susidaryti Rusijos ir Vokietijos sąjungai, kadangi kai toks susijungimas įvyks, tai taps iššūkiu anglosaksų galingumui. JAV neturi galimybės turėti savo kariuomenę visur, todėl JAV visame pasaulyje sudarys palankias sąlygas priešiškumui ir karui, ir puoselės jas tam, kad žmonės kovotų tarpusavyje, tačiau ne kovotų prieš JAV. O JAV teiks pagalbą ginklais, pinigais, patarėjais.“

Aš puikiai suprantu, kad geopolitika tapo kitų giluminių nematerialiųjų tikslų siekimo įrankiu. Su geopolitika lyg ir viskas maždaug aišku, vyksta kova dėl Eurazijos. Britų geopolitikas Chalfordas Mackinderis (Halford John Mackinder) XX amžiaus pradžioje teigė: „Tas, kas valdo Euraziją, valdo visą pasaulį“ Europa kaip ir visais laikais aršioji globalistų sąjungininkė, pagal anglosaksų užmasčius būtinai turi būti įvelta į eilinį karą su šiuometine Rusija. Britų išėjimas iš ES yra daug pasakantis. Juk Pasauliniai karai vyko būtent šiuometinių Europos, Ukrainos. Baltarusijos bei Rusijos teritorijų ribose. Ar dar kažkas galvoja, kad tai tik paprastas atsitiktinis sutapimas? Tautos šiandien gyvenančios toje teritorijoje tapo didžiojo geopolitinio žaidimo įkaitais.

Anglosaksai niekad neatleis europiečiams ir TSRS tautoms savo pralaimėjimo Antrajame pasauliniame kare. Labiau pavojingi ne patys globalizmo ideologai, pavojingiausi yra būtent tie, kas praktiškai tas idėjas įgyvendina. Zbignevas Bžezinskis savo knygoje „Didžioji šachmatų lenta“ išleistoje 1997 metais teigė, kad JAV dabar turi Rytų Europoje tokias pajėgas, kurios gali būti panaudotos ne tik Rusijos, bet ir Vokietijos suvaržymui. Taip kalbėdamas Z. Bžezinskis turėjo omenyje Baltijos šalis ir Lenkiją. Ukrainai savo knygoje jis skyrė ypatingą dėmesį. 2014 metais Lietuvos politinis elitas (tuometiniai konservatoriai) talkininkavo globalistams ir padėjo jiems pasiekti eilinio etapo tikslą — karinį perversmą Maidane, tapusį „Antirusijos“ projekto pradžia.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos politiniam elitui, t.y. konservatoriams buvo suteiktos ypatingosios teisės. 2004 metais Lietuvoje nuverstas Prezidentas Rolandas Paksas ir šalis pradėta smaugti anglosaksų glėbyje. Po Rolando Pakso nušalinimo iš prezidento posto, pirmojo valstybės asmens vietą užėmė JAV pilietis Valdas Adamkus. Būtent tada staiga pradėjo stiprėti daromas Rusijai politinis spaudimas. O atėjus į šį postą Daliai Grybauskaitei vykdomas politinis spaudimas įgavo visuomeninės isterijos pavidalą. Ir todėl visai neatsitiktinis 2022 metų kovo pradžioje D.Grybauskaitės griežtas pareiškimas ir mesti kaltinimai dėl ES bailumo, kurias ji ragina nedelsiant pradėti karą su Rusija. Ir lai niekas negalvoja, kad šį pareiškimą jį daro vien savo vardu.

Kas liečia ypatingas teises, kurias anglosaksai suteikė Baltijos šalių politiniam elitui, tai jų veiklos rezultatai tik patvirtina tai. Pirma, turėtumėme atkreipti ypatingą dėmesį į tarybinio kareivio Jurijaus Melio areštą, kuris 1991 metais tik vykdė TSRS tuometinio kariuomenės vado Michailo Gorbačiovo įsakymą. J.Melio rankos nėra suteptos lietuvių krauju, teisme jo kaltė nebuvo įrodyta, pats asmeniškai jis kaltu neprisipažino. O gi gausiai suteptų lietuvišku krauju rankų savininkas M.Gorbačiovas iki šiol lieka nenubaustas, nes jį globoja ir gina globalistinio žaidimo šeimininkai. Todėl vykstantis Lietuvoje neva nešališkas teisminis procesas yra ne kas kita, o parodomasis susidorojimas su eiliniu tarybiniu kareiviu, o tiksliau sakant – su visa tarybine epocha. Ir tą susidorojimą vykdo anglosaksai lietuviško politinio elito rankomis. Juk globalistai kategoriškai prieš, kad M.Gorbačiovas stotų prieš teismą, jo pavardės taip pat nėra tarp nuteistųjų už akių. Tokio teisinio absurdo sunku buvo tikėtis net Stalino laikais per nacių vadų teismą.

Lietuvos politiniam elitui buvo suteikta teisė kištis ne tik į kaimyninių šalių reikalus, bet ir, kaip tai nebūtų juokinga, skirti ten savo prezidentus, kaip tai atsitiko Cichanovskajos iš Baltarusijos atveju. Lietuvos politinis elitas taip pat aktyviai prisidėjo ir prie 2014 metų Ukrainoje įvykdyto perversmo, tą patvirtina esami nenuginčijami įrodymai. Tam kad geriau suprasti tokį Lietuvos politinio elito aršumą tarnaujant globalistams, reikia įdėmiau pažvelgti į jų praeitį. Štai profesoriaus Povilo Gylio žodžiai iš ne per seniausia publikuoto laikraštyje „Respublika“ straipsnio:

„oficialioji Lietuva seka antikomunistinės, antitarybinės ideologijos pėdomis ir laikosi atitinkamos politikos. Mus valdantys dvariškiai nuolat skelbia karą viskam tarybiniam, griauna tų laikų paminklus. Bet tuo pačiu metu tas pats dvaras su savomis partijomis, žiniasklaida, teisėsauga, politologais ir sociologais kartu vaidina, kad nepastebi kiek toje valdžioje iki šiol triūsia kegebistų bei jų palikuonių. Ir šiandien yra akivaizdu, kad jei tu nesi buvusios tarybinės nomenklatūros arba specialiųjų tarnybų atstovas arba palikuonis, tu neturi nei menkiausio šanso būti išrinktuoju į politinį elitą. Peršasi išvada: šalį, kuri deklaruoja neva propaguojanti antitarybinę, antikomunistinę ideologiją, valdo buvę persidažę „raudonieji“, buvusioji nomenklatūra ir specialiųjų tarnybų atstovai arba jų vaikai ir vaikaičiai.“

Anglosaksams tarnaujantys žmonės, patys yra su labai dviprasmiška praeitimi. Juk taip neseniai jie tarnavo tarybinėje armijoje, buvo komunistinės partijos nariais ir komjaunuoliais. Nei vienas jų neginė Lietuvos nepriklausomybės per karą ir pokario metais, niekas iš jų nepatyrė bado, trėmimų, lagerių naštos. Daugelis jų tarnavo specialiosioms tarnyboms ir būtent jų rankos yra suteptos tikrųjų Lietuvos patriotų krauju. Šių žmonių nedomina šalies gyventojų problemos bei rūpesčiai, nes praraja tarp jų ir paprastų žmonių yra tiesiog milžiniška. Būtent todėl tokie žmonės yra tiesiog toksiški ir pavojingi, nes tikslu išsaugoti savo įtakos zoną, jie griebiasi bet kokių priemonių ir būdų, nes jie nesivadovauja sveiku protu, juos valdo grobuoniški instinktai.

Reziumuojant, mano galva, tai yra pagrindinė esmė kuria pradėjau – pagal savo prigimtį žmogaus sąmonė nepakenčia tuštumos, gėrio ir blogio energijos egzistuoja per amžius, išnykus vienai, jos vietą gali užimti kita, tai neišvengiama. Išnykus tarptautinės draugystės ir abipusės pagalbos ideologijai, atėjo kita – asmeniško praturtėjimo, nacionalizmo ir neapykantos ideologija, kitaip ir negalėjo būti. O tą puikiai suprato ir žinojo tie, kas sugriovė TRSR ir tuos tautų draugystės idealus. Nežiūrint į buvusius tuometinės tarybinės ideologijos trūkumus, ji sugebėdavo suartinti bei sutaikyti buvusius priešus, kurie tapdavo artimaisiais draugais, bičiuliais. Tokiu pavyzdžiu gali būti ir mano šeima, o juk tokių šeimų buvo milijonai. Šiuo metu pasaulis yra suskaldytas ne vien pagal tautinius ypatumus, o labiau – pagal ideologinę pasaulėžiūrą. Ir Lietuva nėra išimtis – vieni lietuviai neapkenčia kitų tik dėl to, kad jų požiūris į šiuometinę situaciją pasaulyje yra kitoks.

Jaras Valiukenas