Pirmoje laidoje Trečiasis pasaulinis karas mes kalbėjome apie mums gresiančių problemų autorius. Šiandien pakalbėsime apie tai, kokiu būdu realizuojami tų autorių planai ir sumanymai. Pradžiai prisiminkime savo mokyklines žinias. Tvermės dėsnis fizikoje teigia, kad jei kažkur kažkas sumažėjo, vadinasi kažkur padaugės. Šis dėsnis galioja ne tik vandeniui ir kitoms medžiagoms. Jis universalus ir tinka daugelyje gyvenimo sričių. Jei kažkur gyvena superturčiai, tai kažkur būtinai yra ir ypatingai skurdūs žmonės. Ne veltui visos pasaulio religijos ragina dalintis su vargšais – tame yra prasmė. Nes jei kažkas turtėja, tai kažkur turi būti ir skurdas, ir vargas.
Šį dėsnį gerai ištyrinnėjo Marksas. Tą gerai suprato ir mūsų protėviai. Juo daugiau vagių, tuo daugiau apvogtųjų, – sakydavo jie. Viskas logiška. Nes bet koks turtas kraunamas ant kažkieno kaulų. O demokratija – geriausias būdas tą įteisinti.
Anglosaksų civilizacija šią fizikos pamoką puikiai išmoko ir ją sėkmingai pritaiko šimtmečius. Kad galėtum gyventi pertekliuje pats – reikia neleisti vystytis kitiems, reikia naikinti kitų šalių ekonomikas. Tas šalis reikia paversti svetimų prekių vartotojais, o šis barbariškas būdas šiandien vadinamas konkurencija. Nieko asmeniška, tik verslas, kaip sakoma. Tą Lietuvoje gerai pajutome savo kailiu. Per demokratijos metus mes praradome viską, ką buvo sukaupę mūsų tėvai ir seneliai. Bet svarbiausia – mes praradome Laisvę, į kurią taip veržėmės. Mainais mes gavome nuolatinę baimę, kuri tapo nuolatine mūsų gyvenimo palydove. Bijo visi ir visko. Vieni bijo prarasti savo sąžiningai uždirbtus, kiti – sąžiningai pavogtus pinigus. Visi nerimauja dėl savo vaikų ateities, bijo netekti darbo, likti be pragyvenimo šaltinio. Bijo karo ir teroro, žodžiu, jei vardinsime viską, ko žmonės šiandien bijo, tai mums neliks laiko apie ką kita pakalbėti. Valdyti žmones per baimę ir nestabilumą – seniai žinomas, bet labai veiksmingas būdas.
Spalvotųjų revoliucijų ir karinių intervencijų būdu tautoms mes nešam demokratiją, – tvirtina mums. Ir čia nevalia susimąstai: ar yra nors vienas teigiamas pavyzdys? Afrika dega, Artimieji Rytai liepsnoja, Centrinė Europa per Ukrainą tapo didžiulės bombos, padėtos po visu Eurazijos kontinentu, detonatoriumi. Terorizmas plinta kaip vėžio auglys. Jei man kas pasakytų nors vieną teigiamą mūsų kišimosi į svetimų valstybių reikalus atvejį – pats stverčiau automatą ir eičiau ginti ne tik demokratijos, bet ir paties Barako Obamos.Deja, tokių pavyzdžių nėra. O viskas, kas šiandien daroma laisvės ir demokratijos vardan – galima pavadinti trumpai: veidmainystė ir barbariškumas.
Labai stebina, kai Lietuvos jaunimas eina ginti Vašingtono interesų. Suprantu, kad tie žmonės apkvailinti propagandos ir nuoširdžiai tiki, kad savo veiksmais daro mūsų valstybei gera. Juos skatina ieškoti priešų artimųjų ir pažįstamų tarpe. Panašiai viduramžiais ieškodavo burtininkų ir raganų, kuriuos sudegindavo. Po tokių valymų Europa buvo ilgam apmirusi. Tokie metodai dabar atgimsta. Tikiu, kad ateis laikas, ir daugelis jaunų žmonių supras savo klaidas. Svarbiausia, kad nebūtų per vėlu. Šiandien jau milijonai žmonių JAV supranta, į kur juos veda jų pačių politikai.Tą supranta jau ir žmonės visame pasaulyje. O bepročių saujelė, kuriems atrodo, kad Trečiasis pasaulinis karas – vienintelė išeitis iš susiklosčiusios situacijos, jau negali tikėtis, kad ir toliau kvailins visą pasaulį. Galvoti, kad naujas pasaulinis karas kaip visada aplenks Amerikos kontinentą – tiesiog neprotinga. Bet apie tai ir dar daug ką kita mes pakalbįsime kitą kartą. O dabar tiesiog prisiminkime elementariųjų dalelių pusiausvyros ir sąveikos dėsnius. Pirmojo esmė – stabilumas, o iš antrojo išplaukia žmonijos išmintis, teigianti, kad kaimynas visada brangesnis už tolimą giminaitį.