Tiksliai apibūdinti tai, kas vyksta Lietuvoje, nepasakys, ko gero, niekas. Vieni stato tvoras, kasa apkasus, perka seną karinį šlamštą ir springsta neapykanta Rusijai. Kiti bando tiesiog išgyventi, nusižudo. Arba nusigeria, bėga į užsienį ir nekenčia pirmųjų. Vienaip ar kitaip tai vyksta ne tik Lietuvoje. Po JAV prezidento rinkimų šalis paniro į neapykantos, skandalų ir abipusių kaltinimų karu, žalojančių milijonus gyvybių, liūną. Neapykanta tarp tautų, terorizmas, rusofobija, islamofobija, valstybės perversmai – visi paminėti reiškiniai didina neapykantą globaliu mastu. Bet kurio žmogaus pagrindinis uždavinys – suvokti vykstančius procesus ir netapti jų auka.
Neturintis kritinio mąstymo žmogus yra pažeidžiamas prieš bet kokio pobūdžio melą. Žinomas amerikiečių istorikas, filosofas Noamas Homskis pasakė: — „perėjimo į neoliberalizmą sprendimai iš visuomeninės plotmės persikėlė į rinkos. Dabar JAV kapitalo, transnacionalinių korporacijų ir finansinių įstaigų interesai yra aukštesni už žmonių interesus. Neoliberalizmo priešininkus vadina marginalais ir „Amerikos priešais“. Stebėtina, jog jeigu jūs kritikuojate politinį kursą, vadinasi, jūs – „Amerikos priešas“. Tai būdinga diktatūroms, bet ne demokratinėms valstybėms. Jums tai ką nors primena? Man asmeniškai atrodo, jog visos šios problemos yra susijusios su Lietuva.
Anapilin išėjusio Seimo nario Juliaus Veselkos teigimu, jaunoji lietuvių karta per paskutiniuosius dešimtmečius prarado ryšį su realybe ir visiškai pamiršo istorijos pamokas, prarado savarankiško mąstymo patirtį. Aš sutinku, jog propaganda kažkokiu būdu gali paveikti jaunų žmonių sąmonę, bet tai yra tik laikinas efektas, nes žmogus yra protingas — gali pakeisti nuomonę ir kontroliuoti savo veiksmus. Visai kitas reikalas jei kalbama apie neapykantą, kuri priverčia žmogų veikti priešingai sveikam protui, paklusti gyvuliškam instinktui žudyti ir būti nužudytam.
Man, kaip turinčio tam tikrą gyvenimišką patirtį, žmogui, akivaizdu, jog Lietuvos visuomenei bandoma primesti priešiškumą nacionalinėje ir ideologinėje plotmėje. Aš puikiai suprantu, jog tam tikromis sąlygomis užtenka tik vieno lašo nekalto kraujo, kad priešiškumas peraugtų į neapykantą, o tada būtų pralieta labai daug kraujo. Tai neramina. Nedraugiški Lietuvos politikų pareiškimai kaimynų atžvilgiu, jų įsitikinimas dėl neišvengiamų agresijos aktų prieš Lietuvą kartais stebina savo cinizmu. Susidaro įspūdis, jog lietuviškas politikų elitas sąmoningai bando išprovokuoti konfliktą su kaimynais. Tačiau ramina tas faktas, jog žmonių, suvokiančių įvykių esmę, kiekvieną dieną atsiranda vis daugiau. Aš noriu pateikti asmeninio gyvenimo pavyzdžių ir nubrėžti paralelę tarp praeities ir dabarties.
Iškart po karo Kaune areštavo mano tėvą, kuriam paskyrė 10 metų nelaisvės ir išvežė į Kazachstaną, o į Sibirą buvo ištremti jo tėvai. Mano mama, graikų tautybės buvo ištremta 1944 metais iš Kubanės (stanica Krymskaja, Krasnodaro sritis). Mamos artimieji kariavo Didžiajame Tėvynės kare Raudonosios armijos sudėtyje. Karui pasibaigus jie grįžo į savo šeimas jau naujoje gyvenamojoje vietoje. Pats aš gimiau jau Kazachstane. Ar būtų galėję žmonės, vadovaudamiesi šiuolaikinio lietuviško elito ideologija, išgyventi tomis sunkiausiomis sąlygomis? Žinoma kad ne, gyvųjų nebūtų likę nė vieno.
1964 m. Kazachstanas. Tremtinių ir kartu kariavusių tėvų vaikai kieme. Iš lietuvių tik aš ir Jakubauskas
Nuo mažens mane supo nuostabūs žmonės. Tai buvę politiniai kaliniai, raudonarmiečiai, kariavę kare, ištremti vokiečiai, čečėnai, graikai ir net buvę vokiečių armijos karo belaisviai. Tai buvo žmonės, gavę žiaurios gyvenimo mokyklos patirties, iš kurios jie pasimokė. Vėliau jų gyvenimiška patirtis tapo mano mąstymo pagrindu, už kurį esu jiems labai dėkingas. Suvokimas atėjo ne iškart, ypač aiškiai aš tai suvokiau grįžęs į savo tėvų gimtinę.
Lietuvoje dažnai ir daug girdime apie laisvę, tuo pačiu nesigilindami į laisvės apibrėžimo esmę. Fizinė laisvė nereiškia, jog žmogus yra laisvas, — taip dažnai kartodavo mano tėvas, — ir kalėjime žmogus gali būti laisvas, o laisvėje būti vergas. Būtent mąstymas apsprendžia individo laisvės lygmenį. Laisvas mąstymas, tai toks mąstymas, kuris nėra įspraustas į jį ribojančių šablonų rėmus. Šabloniniame mąstyme nėra laisvės mąstyti, todėl kalbėti apie kokią nors laisvę iš principo nėra prasmės. Deja deja, bet Lietuvos visuomenei yra peršama būtent šabloninis mąstymas, kurį politikai vadina europietišku solidarumu, o mes jį vadiname diktatūra. Paprastai kalbant, tas, kuris atsisako mąstyti šabloniško mąstymo kategorijomis, tampa pavojingas valstybei. Toks klausimo traktavimas grąžina mus visus į tragišką praeitį.
2015 metų ankstų kovo 15-osios rytmetį į mano butą įsiveržė policininkai. Pareikalavę atiduoti ginklą, sprogmenis ir uždraustą literatūrą ėmėsi kratos. Apie panašius dalykus skaičiau knygose, girdėjau iš vyresnės kartos atstovų, bet niekada nemaniau, jog kažkas panašaus įvyks „laisvoje Lietuvoje“. Savaime suprantama, policijos pareigūnai nieko nerado, bet konfiskavę ką galėjo panešti, išvažiavo. Byla iki šiol neužbaigta, o mano neaiškus specialaus liudytojo statusas galioja. Man teko pabendrauti su paprastais policijos pareigūnais, kurie negalėjo suprasti vykstančių įvykių esmės. Vienas jų asmeniškai man išsakė labai įdomią mintį. Aš neminėsiu jo pavardės, bet žodžius pacituosiu beveik pažodžiui – „nuo tų laikų niekas nepasikeitė. Jei anksčiau ištremdavo, tai dabar sudaromos tokios sąlygos, jog žmonės patys priversti išvažiuoti iš savo tėvynės. Jeigu anksčiau sušaudydavo, tai šiandien žmones tiesiog priveda prie savižudybės“. Visa ši istorija neigiamai paveikė ir mane, — sveikata stipriai pablogėjo, neseniai gavau neįgalumą, tapau praktiškai nedarbingas. Valstybė skyrė 100 eurų pensiją, kurią liaudis praminė kvietimu į savižudybę. Už tokius pinigus šalyje išgyventi – misija neįmanoma, o tokių žmonių dauguma, ir valdžia stengiasi jų nepastebėti.
Lietuvių poetas Antanas Miškinis, su kuriuo kalėjime Mordovijoje sėdėjo ir mano tėvas, lietuvių politikus vadindavo prostitutėmis. Miškinis taip atsiliepė apie prezidento Antano Smetonos laikų politikus. Mano senelis Juozas Valiukėnas asmeniškai pažinojo Antaną Smetoną. Tačiau nuo tų laikų mažai kas pasikeitė.
Kovodami su „blogiu“ konservatoriai patys tapo blogiu, keliančiam grėsmę valstybės egzistavimui
„Drakono negalima nugalabyti, nes jį nugalabijęs, pats tampi Drakonu“ – sako Rytų išmintis. Iš tikrųjų taip ir yra, o mūsų istorija yra to patvirtinimas. Lietuvoje kova su sava istorija seniai peržengė sveiko proto ribas. Kovotojai su „komunistiniu blogiu“, kaip taisyklė, yra tokie žmonės, kurie savo laiku patys tarnavo tam „blogiui“. Buvę komunistai, komjaunuoliai, paprasta sovietinė nomenklatūra, visi jie tarnavo sovietų armijoje ir netiesiogiai arba akivaizdžiai priešinosi ištremtų lietuvių sugrįžimui į Lietuvą. Nuo 1960-ųjų mano senelis triskart bandė sugrįžti į Tėvynę. Stalino ir represijų jau seniai nebebuvo. Bet mums užsispyrusiai nenorėjo duoti leidimo sugrįžti. Po paskutinio bandymo sugrįžti ir apsigyventi Lietuvoje, senelis mirė, visam laikui atgulęs lietuviškoj žemėj. Aš niekada nebūčiau minėjęs šios istorijos. Tiesiog negaliu pakęsti žmonių, neturinčių tam jokios moralinės teisės, kurie iškreipia ir mindo savo istoriją. Istorija – tai istorija nuo Dievo, ji nebūna tik tragiška ar tik su laiminga pabaiga. Ateina laikas išmėtyti akmenis, bet ateina laikas juos ir surinkti.
Dabartinę valdžią atstovaujantys žmonės yra užpykę ant visų aplinkinių, jie linkę kituose neapkęsti tai, kas iš tikrųjų yra juose pačiuose. Jie bijo tai pripažinti, todėl visais būdais naikina visa, kas susiję su jų asmenine praeitimi. Šis psichinis nukrypimas nuo seno žinomas gydytojams, o liaudyje sakoma paprastai – „ką skauda, apie tai ir kalba“.
2017 metų gegužės 8 dieną Antakalnio kapinėse užsienio diplomatai, jų tarpe ir Rusijos ambasadorius Aleksandras Udalcovas, padėjo vainikus ir ant sovietinių, ant lietuvių karių bei ant visų Antrojo pasaulinio karų aukų kapų. Šį gestą daugelis vertino skirtingai. Vedami pykčio žmonės įžvelgė tame provokaciją, susijusią su Georgijaus juostele ant vainiko. Mąstantys šį poelgį priėmė kaip susitaikymo žingsnį. Aš Aleksandro Udalcovo poelgį laikau vertą pagarbos, nes juo Rusijos ambasadorius aiškiai parodė būsimos ideologijos plėtotę ne tik savo šalies, bet ir visos mūsų civilizacijos. Georgijaus juostelė ir su ja susijusi tarptautinė atminties akcija, skirta priminti visiems apie bendrą tragišką praeitį, ir yra istorijos susitaikymo simbolis. Mano akimis būtina dar labiau išplėsti jo prasmę ir įtraukti jame dalyvauti visas kovojančias puses, dalyvaujančias įvairiuose konfliktuose, jų tarpe ir lietuvių partizanų palikuonis. Šioje žemėje mes visi esame mirtingi ir žinome tiesą – „Atleiskite ir jums bus atleista“. Aš susipažinęs su Lietuvos istorija iš mano artimųjų pasakojimų. Mano prosenelis buvo kariškis, tarnavo Rusijos imperatoriaus armijoje Kaukaze. Po bolševikinės revoliucijos tarnybą pratęsė Smetonos, kurį gerai pažinojo ir mano senelis, lietuviškoje armijoje. Mano senelis gimė 1929 metais, bet gerai prisiminė Antrojo pasaulinio karo pradžią, jos pabaigą. Neduokdie, jog visa šita istorija pasikartotų.
Vienoje iš televizijos laidų amerikiečių žurnalistas Maiklas Bomas tiesiai šviesiai pareiškė, jog jeigu ne pirmieji naujakuriai nebūtų sunaikinę milijonus indėnų, tai nebūtų ir dabartinės Amerikos. Ir Maiklas iš tiesų yra teisus, kiekvieno amerikiečio gyvybė yra aplaistyta dideliu krauju, ir tai reikia atsiminti. Kiekvieno žmogaus gyvybė yra aplaistyta ankstesnių kartų kančiomis ir krauju. Nebūtų mano tėvai represuoti, nebūtų buvę ir manęs. Skirtingai nei Vakarų pasaulis, Rytų pasaulis atsimena savo istoriją ir jos palikimą perduoda iš kartos į kartą, nes žino, jog istorija netoleruoja klastočių ir užmiršimo, ji visada kartosis, kad primintų apie save.
Mes turime išmokti mąstyti, atsikratyti įvairių mąstymo šablonų, mes turime tapti laisvais. Pasaulis jau niekada nebebus koks buvo ir daug kas bus kitaip. Lietuva, taip vadinamo elito vaidmeny, dabartiniu metu stoja aršiu amerikietiškos neoliberalizmo ideologijos, pagrįstos globalaus JAV dominavimo pasaulyje idėjomis, gynėju. Tokia pozicija kelia grėsmę mūsų valstybės egzistavimui, o mūsų tauta tapo šio elito neapgalvotos politikos įkaite.
Pasaulis jau tapo daugiapoliarinis, tiesiog daugelis nenori to matyti. Naujos pasaulio tvarkos kontūrus apibūdino kinų lyderis Si Czinpinas savo kalboje SNO generalinėje asamblėjoje – „Teisingumas turi būti aukščiau interesų. Negalima statyti naujos pasaulio tvarkos vien pinigais, ją būtina kurti remiantis moralinėmis vertybėmis. Efektyvumas ir sąžiningumas turi eiti koja kojon“.
Jaras Valiukėnas
Jaras Valiukėnas – “Kai aklas aklą veda, abu įkris į duobę”
1920m
