Emigracija ir „mamai ant pykčio – nusišaldysiu ausis!“ Emigracija ir „mamai ant pykčio – nusišaldysiu ausis!“

Dar neseniai žodis emigracija mums jokių neįprastai neigiamų reakcijų nekeldavo. Juk nuo seno sakoma: žuvis kur giliau, o žmogus – kur geriau. Šiandien šis žodis pakeitė prasmę, jis reiškia kažką pavojingo, nenuspėjamo. Nuo Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų laikų mes kažkaip užmiršome, kad būna ir prievartiniai didžiulių žmonių masių perkėlimai, ir tai vykdavo dėl karo. Anuometinė emigracija nuo šių laikų skiriasi tuo, kad ji vykdavo vieningo europietiško etnoso ribose, žmonės dažniausiai būdavo vieno tikėjimo, turėjo bendras vertybes. Dabar situacija kitokia. Minios žmonių, atvykstančių į Europos kontinentą, šiandien priklauso visiškai kitokiai kultūrai, tikėjimui, o vadinasi – turi visiškai kitokį požiūrį į dvasines ir moralines vertybes.

Mes nesakome, kad pabėgėliams padėti nereikia. Būtent mes, europiečiai ir JAV, atsakingi už šiandieninius įvykius Libijoje, Irake ir Sirijoje, o vadinasi – privalome atsakyti už savo poelgius. Mūsų nuomone, pabėgėlių priėmimas nepanaikins problemos priežasties, o vadinasi – problema tik gilės, ir neužilgo ji sukels chaosą visoje Europoje, o vėliau – ir Eurazijoje. Vienintelis teisngas sprendimas būtų kuo greičiau išlaisvinti teroristų užgrobtas teritorijas, atstatyti šiose teritorijose sugriautą ekonomiką, bet pirmiausia – bėgantiems nuo karo žmonėms įkurti laikinas stovyklas. Šių uždavinių įgyvendinimui bus reikalinga plati koalicija valstybių, kurios realiai kovoja su teroru, o pirmiausia šioje koalicijoje turi būti Rusija ir Sirija, atsipirkti vien pinigais – nepavyks. O kolkas viskas vyksta atvirkščiai – Vašingtonas reikalauja Sirijos prezidento Bašado Asado nuvertimo, ant sužlugimo ribos branduolinė sutartis su Iranu. Galima tik spėlioti, kas bus, jeigu Sirijoje sužlugs Asado režimas. Kad Irane neišvengiamai kils karas – pratylėsim. Visam Eurazijos kontinentui pasekmės bus katastrofiškos.

Visoje šitoje istorijoje, susijusioje su masine žmonių migracija, matosi vieninga strategija, susijusi su globaliu Pasaulio erdvės perskirstymu. Reikia prisiminti, kad Europa, kaip beje, ir Rusija – Vašingtonui yra strateginiai konkurentai. Užtenka vieno žvilgsnio, kad suprastume, jog Vakarai su terorizmu, konkrečiai – su ISIL – nekariauja. Su teroristine Islamo valstybe šiandien kariauja tik Sirija, Iranas ir Kurdai, o Rusija šioje kovoje jiems suteikia humanitarinę ir karinę pagalbą. Kodėl tie, kurie daugiausia už visus kalba apie demokratiją, šiandien žaidžia tokią pavojingą ir nesuprantamą politiką?

Visiškai neseniai į mūsų akiratį pateko Tomo Barneto knyga „ Naujas Pentagono pasaulio žemėlapis“. Knygos, išleistos 2004 metais, autorius buvo JAV gynybos ministro Donaldo Ramsfeldo strateginis konsultantas, o dabar – geostrateginio analitinio centro Vikistratas – vadovas. Šis centras aptarnauja karinę amerikiečių Afrikoje vadovybę. Cituojame:

Visus tuos, kas stoja prieš „rasių ir kultūrų sumaišymą“, Barnetas vadina „fantazuotojais“, o taip pat „ revoliucionieriais ir teroristais“, su kuriais reikia visokeriopai kovoti. „Dešinysis ir antiimigracinis politikas turi būti nugalėtas ir privalo dingti nuo scenos, ir kaip galima greičiau! (Tomas Barnetas)
Savo knygose „Naujas Pentagono pasaulio žemėlapis‘(«The Pentagon´s New Map») ir “Karo planavimas” (“Blueprint for Action”) jis atsiveria kaip ciniškas globalizavimo šalininkas. Jo galutinis tikslas – “visų pasaulio šalių unifikavimas”, kuris turi įvykti, sumaišant rases. Tokiu būdu Europoje ketinama sukurti šviesiai rudą rasę, turinčią intelekto koeficientą 90 – idealius vergus. Savo knygoje “Karo planavimas” Barnetas įspėja apie iracionalius žmones, kurie priešinsis rasių sumaišymui. Taip pat jis grasina:
„ Taip, aš turiu omenyje iracionalius mūsų priešininkų argumentus. Bet jeigu jie priešinsis globaliai pasaulinei tvarkai, raginu: užmuškite juos!“. (Tomas Bernetas, žurnalas Compact-Magazin 4/2015, psl.21)

Ar ne laikas mums, lietuviams, praregėti? Mes įsitikinę, jog daugumas iš mūsų jau viską supranta, tik dėl totalios rusofobijos Lietuvoje linkę tylėti. Mes ir toliau gyvename pagal principą: mamai ant pykčio – nusišaldysiu ausis!